54 Dalis


   Privažiavome kino teatrą.

   Zayn'as užsidėjo akinius ir atsisuko į mane:

   -Kaip aš atrodau?- paklausė

   Aš delsiau jam ką nors pasakyti, tik žiūrėjau į jį. Jis taip gražiai atrodė ir vis dar negalėjau patikėti, kad aš nesapnuoju.

   -Na...,- patęsiau,- hm...,- žiūrėjau į jį,- kaip čia geriau pasakius...

   -Tiesiai šviesiai. Varyk!- pasakė su plačia šypsena veide.

   -Tiesą?

   -Tik tiesą!

   Giliai atsidusau:

   -O kaip tu gali atrodyti?- paklausiau.

   Zayn'as tik kilstelėjo pečiais.

   -Prašau, įgnybk man ir pasakyk, kad nesapnuoju!

   -Aš nenoriu, kad tau skaudėtų,- pasakė susiraukęs Zayn'as.

   -Tai neskaudžiai!

   -Duokš ranką!

   Jis paėmė mano ranką ir pabučiavo į ją.

   -Ar dabar jau pabudai?- paklausė pakėlęs antakį.

   -Manau, jog aš dar kiečiau įmigau,- žiūrėjau į jį ir negalėjau atitraukti akių,- tu atrodai puikiai!

   -Na, jei tau ne gėda su manim eiti, tai eime!

   -Kokia dar gėda?- dariau atomobilio duris tai sakydama.

   Zayn'as pribėgo prie manęs ir atkišo man parankę.

   -Panele, prašom kabintis už parankės,- tarė.

   -Ačiū pone Zayn'ai.

   Mes nuėjome į kino teatrą. Žmonių buvo gana daug.

   -Aš nueisiu nupirkti bilietų,- tarė Zayn'as su šypsena.

   -O aš tuo metu nueisiu į tualetą.

   -Gerai, aš tavęs čia lauksiu.