Tik atėjusios į darbą, su Liuse iškart sėdome prie kompiuterių ir ieškojome vakarykščių nuotraukų. Jų ilgai ieškoti neteko, nes visas twitter'is, daugybė fanų puslapių, bei interneto svetainių, kuriose rašoma apie pasaulio įžymius žmones, buvo pilni mano ir Zayn'o nuotraukų. Buvo užfiksuota, kaip aš rėkiu ant jo, kaip trenkiu antausį ir kaip sprunku nuo jo. Buvo netgi vaizdo įrašas, kuriame viskas girdėti, ką aš sakau, bei kuo puikiausiai matyti, kai aš jam trenkiau.
-Bet tai eik tu sau! sušuko Liusė,- tavo reakcija, kai tu jam trenkei! Mirsiu - nepamiršiu! Cha! Geras! Nu tu čia pavarei. Tiesą sakant, aš viską kitaip įsivaizdavau iš tavo pasakojimo. Negalvojau, kad tu šitaip rėki. Bet jam turėjo žiauriai skaudėti! Atsuk dar ! Atsuk dar ta vietą, kai jau po trenksmo! Čia jūsų abiejų veido išraiškos legendinės!
-Liuse!
-Ko?!
-Tau labai juokinga?- paklausiau rimtai.
-O ką, tau ne?!- Liusė pradėjo kvatoti.
Aš taip pat pradėjau juoktis.
-Nu bet tikrai! Manau, kad aš daugelį vaikinų jau atbaidžiau,- pasakiau nusiminus ir atsidusdama.
-O kam tau jų reikia daug? Turi Zayn'ą! Užteks ir jo!
-Tau jis kažkoks daiktas, kad aš jį turiu?- paklausiau nepatenkinta.
-Iš kur toks piktumas? Aš čia tik šiaip. Turėjau omeny, kad tau kitų nereikia. Susitikinėji su nuostabiu vaikinu!
-Pavydi?- paklausiau su šypsena.
-Junk dar kartą. Noriu pažiūrėt.
-Kažkas pavydi!
-Ša! Noriu paklausyt ką jūs ten kalbat. Oj, ne taip pasakiau. Ką tu ten rėki!
Aš kumštelėjau Liusei.
Mes skaitėme dar daug įvairių straipsnių, komentarų. Bet kuo daugiau skaičiau, tuo man labiau buvo negera, nes esu toks žmogus, kuri giliai į širdį ima.
Taip iki pietų pertraukos nieko ir nenuveikėme.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą