63 Dalis

   -Pagaliau susiruošei! Dabar sėdi ir viską pasakoji!-sušukau Liusei,- kam tu jį įsileidai?

   -Nežinau. Jis paskambino į duris, o aš nepažiūrėjusi pro akutę, iškart jas atidariau.

   -Kiek aš tau galiu kartot, kad įprastum pažiūrėti, kas atėjo!

   -Ta, kuri visada žiūri,- atsikirto Liusė.

   -Taip, visada žiūriu!- patenkinamai pasakiau,- gerai, nenukrypstam nuo temos. toliau pasakok!

   -Atidariusi duris pamačiau, kad ten Zayn'as. Net nežinojau ką pasakyti. Netekau žado. Taip ir stovėjau sustingusi. Tada jis paklausė, ar gali užeiti. Aš atsakiau, kad taip. Jis įėjo pro duris ir paklausė, gal žinau, kur tu esi. Aš pasakiau, kad ne ir jis paprašė, kad aš tau paskambinčiau, nes tu jam neatsakai į skambučius.

   -Tai tu negalėjai pavaidinti, kad man skambini? Būtinai tau reikėjo man iš tikrųjų skambinti? Juk žinai, kad tau visada pakelsiu.

   -Aš ir taip buvau pasimetus! Nepradėk! Yra, kaip yra!

   -Toliau pasakok.

   -Tada aš tau paskambinau. Pakalbėjusi su tavimi, Zayn'ui pasakiau, kad tu negrįši ir liksi nakvoti pas dėdę. Tada jis paklausė, ar tu dažnai pas jį nakvoji. Aš pasakiau, kad ne. Šiandien pirmas kartas po to, kai mes pas jį gyvenom.

   -Ei! Ką, tu jam negalėjai pasakyti, kad taip? Kažko priburt negalėjai? Šiandien pirmas kartas. Tai jisai tikrai kažką turėjo pagalvot, kad man kažkas atsitiko! Iš tavęs melagė, kaip iš manęs aktorė!

   -O tai ką, neatsitiko? Jis tave išdūrė, Nora! Nebūk tokia akla! Tu jį iki ausų įsimylėjusi! Tu pametusi galvą!

   -Jei būčiau pametusi galvą, nebūčiau pabėgusi!

   -Gerai, geriau nereikia, nes su tavim nepasiginčysiu.

   -Tęsk!

   -Tada jis paklausė tavo dėdės adreso. Aš pasakiau, kad nežinau. Tada jis į mane labai keistai pažiūrėjo ir pasakė, kaip aš galiu nežinoti tavo dėdės adreso, jei ir pati ten gyvenau. Aš pasimečiau! Nežinojau net ką atsakyti. Jo kalbėjimo tonas buvo labai keistas. Jis lyg ir rėkė ant manęs. Bet tai nebuvo panašu į rėkimą. Jis taip pažiūrėjo, kad per kūną karštis perėjo. Buvo kažkoks nervingas. Bet paskui atsiprašė ir pasakė, kad jis galbūt žino, dėl ko tu palikai jį vieną. Sakė, jog supranta, kad mes draugės ir nepasakysiu jam tavo dėdės adreso.

   -Jis tikrai ant tavęs rėkė?!

   -Na, tai nebuvo rėkimas. Jis buvo labai piktas, tikrai. Aš juk tau sakiau, kad jis dėl tavęs labai jaudinosi. Bet jis atsiprašė manęs ir sėdėjo ant sofos, rankomis už galvos susiėmęs. Nora, o jei jam taip reikia elgtis, kad neįžeistų savo fanių. Galbūt jis turi priimti visų fanių dovanas ir telefonų numerius?

   Aš sėdėjau susimąsčiusi. O jeigu aš tikrai padariau skubotą sprendimą pabėgdama? Man buvo negera, kad aš priverčiau jį taip jaudintis. Juk iš kitos pusės jis net į mano namus atvažiavo manęs ieškoti.

   -Nora, apie ką mąstai?- paklausė Liusė.

   -Liuse, kas jei tu sakai tiesą? Kodėl aš negalėjau taip kino teatre pagalvot? Man negera!

   -Nesijaudink. Viskas susitvarkys!

   -Bet jei tu neteisi?! Jei ten ne šiaip sau fanė?!

   -Tau viską reikia pačiai su juo išsiaiškinti. Eisi į šokių repeticija?

   -Ten bus jis.

   -Tai būtų puiki proga viską su juo išsiaiškinti.

   -Aš bijau.

   -Ko tu bijai?

   -Jei ten ne šiaip sau blondė?

   -Apsiramink tu vieną kartą čia neverkšlenus! Kas o jei taip ar taip? Pati bėgi nuo jo, paskui žliumbi, vietos nerandi. O tu šiandien tiesiai šviesiai paklausk, kas ji jam ir viskas!- susinervavusi kalbėjo Liusė.

   -Lengva tau sakyti! Įdomu, kaip pati elgtumeisi?! Jei pamatytum tave į pasimatymą atsivežusį  su kažkokia kita burkuojantį? Ką?

   -Net neįsivaizduoju.

   -Tai nekaltink manęs, kad kažką ne taip padariau.

   -Aš tavęs ir nekaltinu. Tiesiog nežinau, kaip tau patarti. Ką tu galėtum padaryti, kad paskui nesigailėtum?

   -Jis ilgai dar buvo pas mus namuose?- paklausiau.

   -Ne. Jis pakilo nuo sofo ir atsiprašė, kad sutrukdė mane. Prašė, jog tau kai ką pasakyčiau.

   -Ką paskytum?

   -Cituoju jo žodžius: "Liuse, prašau, pranešk man apie Norą. Niekada sau neatleisiu, jei jai kas nors nutiks. Tegul paskambina ji man. Aš atsiprašau, jei ką ne taip padariau" Ir jis paliko savo vizitinę.

   Aš sėdėjau susimąsčiusi. Nejaugi aš jam tikrai rūpiu, kad jis sau neatleistų, jei man kas nors nutiktų?

   -Nora?

   -Ką?

   -Aš jam parašiau žinutę, kai tu grįžai namo.

   -Ką? Kaip tu drįsai?!

   -Jis manes prašė.

   -Tai tu mano draugė, ar jo? Ką tu jam parašei?

   -Parašiau, kad tu ką tik grįžai iš dėdės namų.

   -To dar betrūko! Mano geriausia draugė tapo bendrininke su tuo, kuris mane paliko ant ledo! Žinai ką? Gali tu susidėt su juo! Leidžiu!- rėkiau ant Liusės ir išėjau į savo kambarį. Pasiėmiau savo daiktus ir nelaukusi Liusės nuvykau į universitetą.