71 Dalis

   Atidariusi duris pirmiausia išvydau milžinišką rožių puokštę.

   -Labas vakaras, ar jūs Nora?- paklausė nepažįstamas vaikinas, kuris laikė gėles.

   -Taip, tai aš,- pasimetusi atsakiau.

   -Prašome priimti. Šios gėlės jums.

   Aš jas paėmiau ir paklausiau:

   -Ačiū, bet nuo ko jos?

   Vaikinas kai tik padavė man gėles, greitai paspruko ir neatsakė į mano klausimą.

   Aš pamerkiau gėles ir toliau nuėjau plepėti su Liuse. Vėl skambutis į duris.

   -Čia jau bus Zayn'as,- pasakiau.

   Nuėjau atidaryti durų, o ten vėl tas pats vaikinas su rožėmis.

   -Prašom priimti.

   -Nuo ko jos?- paklausiau imdama gėles.

   Vaikinas vėl nuėjo nieko nepasakęs.

   Teko vėl pamerkti gėles.

   Vėl skambutis į duris ir vėl tas pats vaikinas.

   -Kitą kartą net nesirodyk, jei nepasakysi, nuo ko jos,- tariau jam.

   Atsisėdau virtuvėje ir galvojau, jog tai greičiausiai Zayn'o darbas. Mano mintis nutraukė vėl skambutis į duris.

   -Jau man nusibodo...- darydama duris nutilau, nes pamačiau Zayn'ą.

   Jis į mane pažiūrėjo nustebęs.

   -Labas,- tarė jis.

   -Labas.

   -Sutrukdžiau?

   -Nekreipk dėmesio. Užeik,- tariau jam.

   Jis įėjo

   -Čia tau,- padavė man vieną raudoną rožę ir dovanų maišelį, kuriame kažkas buvo.

   Aš pasimetusi tariau:

   -Ačiū.

   Mes stovėjome lyg sustingę ir žiūrėjome vienas į kitą.

   -Kaip tu? Labai skauda?- paklausiau jo ir švelniai paliečiau jo praskeltą lūpą,- aš tikrai labai atsiprašau už savo dėdę. Net nebūčiau pagalvojus, kad jis taip pasielgs. Tikrai labai atsipraš...

   -Ššš,- nutildė mane Zayn'as, pridėjęs man prie lūpų pirštą,- tu neturi už jį atsiprašinėti. Jis turi tave ginti. Be to, man tavo antausis daug skaudesnis.

   -Aš labai atsiprašau. Aš nežinau, kas man pasidarė. Nežinau, kodėl tai padariau.

   -Aš pats kaltas. Nieko nepaaiškinau ir pabučiavau tave.

   Mes vėl nutilome ir stovėjome žiūrėdami vienas į kitą.

   -Aš kokia nemandagi. Gal nestovėsime čia, koridoriuje, visą laiką? Einam į svetainę.

   Tik įėję į svetainę, Zayn'as pasakė:

   -Oho. Daug gerbėjų turi.

   -Nejaugi?

   Zayn'as pažiūrėjo į mane nustebusiu žvilgsniu .

   -Na, tai turbūt,- pasakė pasimetęs.

   Aš į jį rimtai pasižiūrėjau.

   -Tai gėlės ne tavo?

   -Atrodo, kad ne.

   -Atrodo?

   -Na, aš tau tikrai nesiunčiau gėlių.

   Aš sėdėjau pasimetusi.

   -Tai nuo ko tos gėlės?- pasakiau garsiai tai, ką galvojau.

   -Regis turiu konkurentą,- pasakė Zayn'as nepatenkintai.

   Aš atsisukau ir žiūrėjau į jį rimtu ir gana nustebusiu žvilgsniu.

   -Aš net nenutuokiu, kas tai galėtų būti.

   -Tiksiuosi čia kas nors pokštauja,- pasakė Zayn'as.

   -O ką? Kas, jei atsirastų konkurentas? Pasiduotum?

   -Hm... Geriau pagalvojus... Dėdės smūgį iškentėjau, liktų tavo tėvų. Pusė kelio jau nueita. Nežadu pasiduot!

   -Ach Zayn'ai. Aš dar kartą atsiprašau už smūgį. Tau gi tuoj turas, o tu su praskelta lūpa.

   -Sakiau, kad neatsiprašinėtum. Beje, aš tau noriu pasakyti, kas įvyko vakar. Tu pabėgai, nes pamatei mane...

   -Taip, aš pamačiau tave su kažkokia blondine, kuri man nepatiko,- nutraukiau Zayn'ą.

   -Esmė tame, kad aš jos net nepažįstu. Tai paprasčiausia fanė.

   -Kuri su tavimi flirtavo ir davė tau savo telefono numerį,- pasakiau nepatenkinta.

   -Suprask, aš turiu paimti iš fanų dovanas, net jei ten ir telefono numeriai. Juk be jų nebūtų mūsų. Tau tikrai nereikėjo bėgti. Na, bet suprantama. Tas pavydas kartais pakiša koją,- pasakė Zayn'as šypsodamasis.

   -Koks dar pavydas? Ko aš turiu pavydėt?!- susinervavusi pasakiau.

   Zayn'as vis dar šypsojosi ir žiūrėjo į mane. Aš į jį taip pat pažvelgiau ir sustingau. Nuo jo žvilgsnio per kūną perėjo šaltis.

   - O twitter'yje žinutė. Tai tiesa? Tu tikrai norėtum tą vakarą ištrinti iš atminties?- paklausė.

   Aš delsiau atsakyti, nes pati atsakymo nežinojau.

   -Na, viskas buvo lyg ir puiku iki kino teatro.

   -Tai ne visą vakarą norėtum pamiršti?

   -Turbūt... Aš gavau daug žinučių nuo directioner'ių. Jie sužinojo, kas aš esu.

   -Aš atsiprašau.

   -Už ką?

   -Kad tau visa tai reikia iškęsti. Tas visas žinutes, komentarus.

   -Kaip nors išgyvensiu, bet manu po šiandienos komentarų ir žinučių bus daugiau.

   -Na, ten, prie šokių studijos tikrai buvo nemažai žmonių,- nusijuokė Zayn'as.

   - Dabar beliko sulaukti nuotraukų,- taip pat nusijuokiau ir aš.

   -Galbūt jos jau yra.

   -Oj ne, šiandien tikrai nenoriu jokių nuotraukų matyti,- nusijuokiau,- beje, aš nepaklausiau. Gal tu arbatos ar dar kažko nori?

   -Ne, ačiū. Aš jau eisiu, tik noriu dar kai ko tavęs paklausti,- Zayn'as  nukreipė savo žvligsnį į mane.

   -Na, tai klausk.

   -Esi rytoj ką nors suplanavusi?

   Delsdama atsakiau:

   -Lyg ir ne.

   -Tai gal norėtum ką nors kartu nuveikti, nes aš pirmadienį jau išvykstu.

   -Žiūrėsim,- pasakiau  ir nusišypsojau, žiūrėdama jam į akis.

   -Na, tada aš jau eisiu,- pasakė Zayn'as, pakildamas nuo sofos.

   -Aš palydėsiu tave.

   -Na, tai iki.

   -Aš turėjau omenį, kad palydėsiu tave iki kiemo.

   -Ai. Nereikia manęs lydėti. Tamsu. Kai tu mane palydėsi, tada turėsiu aš tave lydėti ir taip, kol prašvis.

   -Nu, nenori, tai ir nereikia.,- nusišypsojau.

   -Aš tau ryt paskambinsiu.

   -Gerai, aš lauksiu skambučio.

   -Labanakt Nora.

   -Iki Zayn'ai.

   Mes stovėjome ir žiūrėjome vienas į kitą, kai Zayn'as pasilenkė ir pakštėlėjo man į skruostą.

   -Iki,- tarė eidama pro duris.