100 Dalis

   Zayn'as man kaip džentelmenas pristūmė kėdę. Tada pats atsisėdo.

   -Skanaus!- pasakė ir pradėjome valgyti.

   -Ko taip žiūri?- paklausiau.

   -Žiūriu tavo reakcijos.

   -Ką tai reiškia? Kokios reakcijos tu lauki?

   -Ar skanu, ar tau jau užsakyti maisto.

   -A, tu dėl šito,- nusijuokiau,- manau, kad šį vakarą apsieisim ir be užsakyto maisto. O jei rimčiau, tai tu tikras virtuvės šefas! Tikrai skaniai gamini.

   -Gerai jau. Nereikia manęs čia taip girt. Išgirsi, o paskui visai jau nieko nepagaminsiu.

   Mes valgėme, kol Zayn'as pasakė:

   -O dabar skelbiu tostą,- rimtai pasakė, bet nusijuokė, todėl man taip pat pasidarė juokinga.

   -Už mūsų draugystę, kuri tik prasidėjo ir tikiuosi bus dar stipresnė,- paėmė vyno taurė. Aš taip pat paėmiau ir gurkštelėjau vyno.

   Per vakarienę mes kalbėjome, juokėmės. Zayn'as papasakojo daug įdomių istorijų. Net nepastebėjau kaip greitai laikas prabėgo ir kaip mes spėjome ištuštinti butelį vyno. Jaučiausi apsvaigusi.

   Suskambėjo mano telefonas. Gavau žinutę nuo Liusės: "Atsiprašau, kad trukdau, bet noriu tau priminti, kad tu neturi namų raktų, o aš jau noriu eiti miegoti ir nežinau laukti tavęs ar ne".

   Tai perskaičiusi pasakiau:

   -Zayn'ai, jau labai vėlu. Aš neturiu namų raktų, o Liusė manęs laukia, kad atrakintų man duris ir negali eiti miegoti.

   -Ką? Taip greit?!

   -Zayn'ai. Ką reiškia taip greit? Aš jau pas tave vos ne visą dieną!

   -Pasilik ir naktį,- Zayn'as švelniai nusišypsojo.

   -Gudruolis! Ne, man reikia namo.

   -Pasilik! Aš tavęs parvežti juk negaliu!

   -Šiais laikais yra taksi.

   -Bet jau vėlu.

   -Nu ir kas?

   -Gatvėj pavojinga,- ieškojo Zayn'as priežasčių.

   - Aš ne pėsčiomis eisiu.

   -Bet aš negaliu tavęs išleisti!

   -Kodėl?

   -Aš turiu tave saugoti ir tavimi rūpintis.

   Aš nieko neatsakiau, tik žiūrėjau jam į akis.

   -Beviltiška man čia su tavim peštis.

   -Cha! Tai jau tikrai! Tai ką dabar veiksim?

   -Pirmiausia, tai man reikia pranešti Liusei, kad gali eiti miegoti ir, kad manęs nelauktų.

   -Gerai. Būtinai pranešk. O aš ryt važiuodamas į repeticiją tave užvešiu namo.

   -Sutarta! Aš parašysiu jai žinutę.

   -Jei nori, galiu tave palikti ir gali jai paskambinti,- pasakė.

   -Ne. Viskas gerai,- pasakiau ir pradėjau rašyti žinutę.

   "Liuse, eik miegot! Aš negrįšiu :) bučkis!"

  

99 Dalis

   Aš sėdėjau ir žiūrėjau televizorių. Netrukus Zayn'as atėjo ir ištiesė man ranką.

   -Ar sutinkate, panele Nora, eiti su manimi šį vakarą vakarieniauti į 'Malik' kavinę?

  -Leiskite man pagalvoti,- susimąsčiusi pasakiau.,- žinoma ponas Zayn'ai, kad sutinku su jumis eiti vakarieniauti į 'Malik' kavinę.

   -Tuomet puiku! Eime!

  -Einam,- pasakiau ir įsikibau Zayn'ui į parankę, kol ėjome į virtuvę, kuri buvo sujungta kartu su valgomuoju kambariu.

   Įėjusi pamačiau degant daug žvakių. Buvo šiokia tokia prietema. Ant stalo buvo padėtos lėkštės su maistu. Grojo Olly Murs.

   -Klausyk, čia dėl Olly. Net neįsivaizduoju ką paleisti. Nesu romantikos specialistas ,- nusišypsojo.

   -Viskas tvarkoj. Olly man patinka ir tinka,- nusišypsojau ir pabučiavau į skruostą.

   -Gal žaidžiam tokį vieną žaidimą?

   -Kokį?

   -Už kiekvieną patinka - bučkis į lūpas, o už kiekvieną nepatinka - į žandą! Sutariam?

   Aš nusišypsojau:

   -Gudruolis. Bet sutarta!

   -Ok! Einam vakarieniauti.

  

98 Dalis

   Baigusi kalbėti su Liuse, nutariau nueiti ir pažiūrėti, kaip sekasi Zayn'ui. Ledas sumažino skausmą ir patinimą, tai aš lengvai galėjau vaikščioti.

   -Ir kaip tau sekasi?- paklausiau linskmai eidama į virtuvę.

   -Ką čia darai?! Kodėl neperspėjai, kad ateini?!- garsiai sakė Zayn'as ir pribėgęs greitai prie manęs uždengė man akis.

   -A... Kas čia vyksta?- pasimetusi paklausiau.

   -Tu sugadinsi staigmeną!

   -Ką? Kokią staigmeną?!

   -Tu viską matei!

   -Aš mačiau tik stalą, ant kurio buvo padėtos lėkštės ir tavo išterliotus marškinėlius!

   -Ką?! Mano marškinėliai purvini?!- sušuko atitraukdamas rankas nuo mano akių,- tik aš taip sugebu! Tik šiandien užsidėjau!- sušuko žiūrėdamas į marškinėlius.

   -Kitą kartą dėkis prijuostę!- nusijuokiau.

   -Ups!- Zayn'as suprato, kad mano akys atidengtos ir greitai jas uždengė.

   -Taigi aš nieko nemačiau!

   -Nesvarbu! Einam. Nuvesiu tave į kambarį. Ten šiek tiek palauksi.

   -Kiek ilgai aš dar turėsiu laukti?- paklausiau, kol Zayn'as atsargiai vedė mane uždengtomis akimis ir sakė kur eiti.

   -Jau ne daug, Nora. Tik kelias minutes. Dabar jau gali atsimerkti.

   Atsimerkusi prieš save išvydau Zayn'ą. Jis šypsojosi.

   -O tu tikrai nieko nematei?- paklausė prisitraukdamas mane prie savęs.

   -Tikrai nieko,- apsivijau rankomis aplink jo kaklą ir pabučiavau jį,- eik, pabaik ką ten ruošei,- pasakiau atitraukusi lūpas.

   -Dar vieną bučkį!

   -Eik sakau!

   -Nu vieną!-prašė.

   -Tik vieną!

   -Man taip patinka!- pasakė ir švelniai pabučiavo.

   

97 Dalis

   Kol Zayn'as ruošė vakarienę, aš landžiojau internete. Zayn'as vis ateidavo ir pažiūrėdavo ar aš dar nenumiriau iš nuobodulio. Staiga suskambo mano telefonas. Skambino Liusė:

   -Klausau,- atsiliepiau.

   -Klausyk, mergele, kur tu bastaisi?- paklausė.

   -O ką?

   -Tiesiog nėra jokių žinių iš tavęs! Kiek žinau, tai tu išvažiavai pas Zayn'ą. Tik neaišku ar jis tave įsileido, ar tu kažkur klajoji.

    -Nusiramink, Liuse. Viskas tvarkoj. Aš su Zayn'u. Tuoj eisim valgyt vakarienės. Ne už ilgo grįšiu.

   -O, tai gal aš jus panele labai sutrukdžiau?- juokdamasi paklausė.

   -Nu ne, nesutrukdėte. Ačiū, kad rūpinatės manimi, panele Liuse,- pradėjau juoktis.

   -Labai jau čia tau juokinga! Šiaip neramu pasidarė.

   -Taigi viskas tvarkoj! Tuoj grįšiu!

   -Nu ok! Iki tada!

   -Aha,- padėjau ragelį.

96 Dalis

   Kompiuteris buvo įjungtas. Tik atidengusi ekraną, išvydau įjungtą "google" ir pamačiau, kad paieškos laukelyje buvo įrašyta Zayn Malik. Aš, kaip directioner'ė, žinojau, kad kai jam nuobodu, jis google'inasi save. Mane suėmė juokas, kad dabar pati tuo įsitikinau. Pasišaukiau Zayn'ą.

   -Zayn!- pašaukiau.

   Jis netrukus atskubėjo iš virtuvės.

   -Taip! Ko pageidausi?- paklausė šypsodamasis savo nuostabia šypsena.

   -Aš tik norėjau tavęs kai ko paklausti ir parodyti.

   -Kas yra?- šiek tiek nustebo.

   -Tiesa, kad tu save google'iniesi?- paklausiau ir parodžiau jam jo paties paliktą "google" puslapį.

   -Mmm...,- nusišypsojo savo šelmiška šypsena,- nu čia tai joo...,- patęsė,- nu aš tikrai neturėjau ko veikti ir na... tiesiog skaitinėjau apie save.

   Aš prapliupau juokais.

   -Ko čia taip juokiesi?- paklausė ir pats nusijuokė.

   -Nežinau, tiesiog šiaip labai juokinga. Aš kaip directioner'ė žinojau, kad tu tai darai. Na tai lyg ir vienas iš faktų buvo apie tave, bet dabar aš pati įsitikinau ir man juokinga!

   -Google'indamas save ir apie tave radau!

   -Ta prasme,- nustebau,- ką radai?

   -Mūsų pirmo pasimatymo nuotraukas, vėliau video prie šokių studijos.

   -Ach ten tas video... Nekokie atsiminimai.

   -Nepergyvenk, viskas tvrakoj. Nors turėsim ką vaikams parodyt.

   -Vaikams?- šiek tiek pasimečiau, kai jis tai pasakė.

   -Taip. Vaikams. Mes būtinai turėsim vaikų!

   -O, mes jau net apie vaikus kalbam!,- nusijuokiau.

   -Taip! Ir būtinai turėsime keturi vaikus! Mažiausiai keturis!- patenkintas pasakė.

   -Keturis?!

   -Norėtum daugiau?- nusišypsojo patenkintas ir kilnodamas antakius.

   -A... Dar iki to toli. Pagyvensim, pamatysim.

   -Nėra jau čia taip ir toli,- mirktelėjęs pasakė.

   -Ką turi omeny?- paklausiau išpūtusi akis.

   -Aš?! Nieko!- nusišypsojo ir stojosi eiti link virtuvės, bet aš sugriebiau pagalvę ir mečiau į jį.

   -Oi, mažute, geriau nepradėk čia su manim kariaut,- mirktelėjo ir nuėjo į virtuvę.

   Mano veide nedingo šypsena.

   -Jis nuostabus,- pasakiau sau tyliai.

95 Dalis

   Įėjome į namus. Zayn'as padėjo pirkinių maišus ir aš paklausiau:

   -Gal turi ledo ar kažko, kas šaldytų?

   -O kam tau reikia?- nustebęs paklausė.

   -Šaltis sumažintų skausmą ir patinimą kojos.

   -Ach taip! Kaip gi aš nepagalvojau. Turiu ledo!

   -Puiku, tuomet, aš einu, atsisėsiu ant sofos ir palauksiu ledo.

   -Jokiu būdu!- Zayn'as staiga mane sugriebė ir nunešė ant sofos.

   -Manau tu mane greitu laiku išlepinsi.

   -Čia ne lepinimas, o rūpinimasis. Ištiesk koją, aš tau tuoj atnešiu ledo.

   Zayn'as nuėjo į virtuvę ir sugrįžo su ledo gabalėliais.

   -Aš čia truputį pasėdėsiu ir paskui ateisiu tau padėt gaminti.

   -Tu rūpinkis savimi. Aš kaip nors susitvarkysiu, tik tau bus nuobodu čia vienai. Junkis teliką. Palauk, tuoj kompiuterį atnešiu.

   -Jo, geriau kompą antešk.

   Zayn'as nuėjo ir iš kito kambario atnešė kompiuterį.

   -Jei pasidarys nuobodu - pašauk. Aš pasistengsiu kuo greičiau,- pasakė ir pasilenkęs švelniai pabučiavo į lūpas.

   -Tu man labai brangi,- nusišypsojo ir nuėjo į virtuvę.

94 Dalis

   Neilgai trukus pamačiau Zayn'ą, išeinantį iš parduotuvės su dviem dideliais pirkinių maišais. Priėjęs prie mašinos, pirkinius sudėjo ant galinės sėdynės ,o pats atėjo ir atsisėdo į priekį, prie vairo.

   -Apsipirkai kokiai savaitei,- pasakiau juokaudama.

   -Ten tik būtiniausi produktai vakarienei,- nusišypsojęs pasakė,- varom gamint vakarienės?

   -O kur dar daugiau?

   -Gal nori dar kur nors nuvažiuot?

   -Ką turi omeny?- paklausiau.

   -Kad tavo norai -  man įsakymai!

   -Wow, kaip malonu! Bet šį kartą apsieisim su vakariene, tad dabar važiuojam į tavo namus!

   -Klausau jūsų, mano širdies kapitone!- pasakė pakiliai.

   Aš neištvėriau ir susijuokiau. Tada ir jis pradėjo juoktis.

  Privažiavome Zayn'o namus. Aš nelaukusi kol jis man atidarys duris, pati išlipau iš mašinos. Zayn'as pribėgęs prie manęs šiek tiek piktai pasižiūrėjo.

   -Kodėl nepalaukei, kol atidarysiu duris?- vaidindamas nepatenkintą paklausė.

   -Todėl, nes tu turi savo du didelius pirkinių maišus, kuriuos turi paimti!

   -Tai ten tik mano pirkiniai?

   -Nu aš tai nebuvau parduotuvėje,- maivydamasi pasakiau.

   -Gerai, tada tik aš vienas valgysiu!

   -Puiku! Aš užsisakysiu picą!

   -Galėsi!

   -Ar taip ar taip manau būtų reikėję užsisakyti,- vis dar maivydamasi pasakiau.

   Zayn'as pažiūrėjo rimtai į mane ir abu pradėjome juoktis.

   -Manai nemoku gaminti? Aš tau įrodysiu!

   -Įrodysi ką? Kad moki ar nemoki?

   -Pati pamatysi! Varom namo.

   Zayn'as pasiėmė pirkinių maišus ir mes iš lėto nuėjome į jo namus, nes man vis dar skaudėjo koją.

93 Dalis

   Nežinau kodėl, bet aš pasilikau jo laukti.

   Zayn'as greitai sugrįžo. Jis apsivilko megztinį.

   -O gal vis dėlto einam pas mane?- paklausė apkabinęs mane per pečius.

   -Ne. Prašau parvešk mane namo,- pasakiau švelniai.

   -Kaip nori. Tai eime?

   Aš pradėjau eiti ir vos neparklupau. Laimei, Zayn'as buvo šalia ir jis staigiai sugriebė mane. Per koją perėjo stiprus skausmas.

   -Kaip tu?- paklausė išsigandęs.

   -Kažkas mano kojai. Aš ją gal pasitempiau.

   -Tave gal nunešti iki mašinos?

   -Ne. Nereikia. Aš pati nueisiu. Tik iš lėto.

   Zayn'as davė savo ranką, kad įsikibčiau į ją. Šlubuodama, iš lėto priėjome jo mašiną. Jis man atidarė dureles. Aš įsėdau į mašiną.

   Zayn'as taip pat greitai įsėdo ir mes pradėjome važiuoti.

   Važiavome tylėdami, kol Zayn'as paklausė:

   -Kaip koja?

   -Būna ir geriau. Manau ji tinsta.

   -Gal tave nuvežti į ligoninę?

   -Ne, čia bus paprastas patempimas. Šiek tiek ledo ir viskas praeis.

   Zayn'as netrukus sustabdė automobilį, įsukdamas į parduotuvės stovėjimo aikštelę.

   -Žinai, aš negaliu tavęs vežti namo sužalotos.

   -Ką?- nustebau.

   -Tai įvyko per mane ir aš turėsiu tavimi pasirūpinti.

   -Tu nekaltas. Aš pati ne taip koją padėjau.

   -Ne, tai įvyko per mane. Ir aš kai ką sugalvojau.

   -Būtų geriausia, jei mane vežtum namo.

   -Bet tu nežinai, ką aš sugalvojau,- patenkintas pasakė.

   -Ir ką gi tu sugalvojai?

   -Čia yra parduotuvė. Aš greitai nubėgsiu ko nors nupirkti ir grįžę pas mane pasidarysime vakarienę.

   -Zayn'ai, nereikia, geriau jau..

  -Ne! Jokių nereikia ar dar kažko. Nepavyko pirmas pasimatymas, tai padarykime antrą! Gerai?- jis pažiūrėjo į mane šypsodamasis ir uždėjo savo ranką ant manosios.

   -Sutarta?- paklausė.

   -Bet aš į parduotuvę neisiu, nes man koją skauda,- nusišypsojau.

   -Nu nelabai bus čia gražu tave vieną palikti, bet aš greitai! Tuoj grįšiu!- jis pasilenkė ir prieš išeidamas pabučiavo man į skruostą.

  

92 Dalis

   Per ašaras nemačiau net gi kur eiti. Išgirdau Zayn'ą šaukiant mano vardą, todėl paspartinau žingsnį. Lipdama laiptais nikstelėjau koją. Aš sustojau ir atsirėmiau į sieną, nes per koją perėjo skausmas. Zayn'as, pribėgęs prie manęs, mane stipriai apkabino. Aš vis dar nebuvau nustojusi verkti.

   -Paleisk mane,- pasakiau.

   -Pirmiau nusiramink.

   -Paleisk!

   -Nusiramink. Kaip tavo koja?

   -Ne tavo reikalas,- šiurkščiai pasakiau.

   Zayn'as laikė mane prispaudęs prie savo kūno. Jis vis glostė man galvą ir prašė, kad nusiraminčiau ir neverkčiau.

   -Einam pas mane,- švelniai pasakė.

   -Ne. Aš einu namo.

   -Prašau.

   -Ne!

   -Tai jei jau taip, tai tada tave parvešiu.

   -Man nereikia, kad tu mane vežiotum.

   -Aš tave parvešiu. Tik einam, man reikia apsirengti.

   -Eik.

   -Einam ir tu,- pasakė.

   -Niekur aš neisiu.

   -Tai tada palauk manęs. Aš tuoj grįšiu. Tik prižadėk, kad lauksi.

   Aš jam nieko neatsakiau. Jis paskubomis nuėjo į savo butą.

91 Dalis

   Mes tiesiog sėdėjome ant sofos apsikabinę vienas kitą ir tylėjome.

   -Žinai ką?- paklausė Zayn'as.

   -Ką?

  -Tu gali įsivaizduoti, kad man jau tuoj turas? Aš tris savaites nebūsiu namuose! Aš tiek laiko nematysiu tavęs!- kalbėjo glostydamas mano galvą.

   -Geriau nekalbėk apie tai. Be to tu man turi prižadėti, kad kasdien skambinsi.

   -Jaučiu tau mano skambučiai nusibos!

   -Nešnekėk nesąmonių!

   -Nu mes dar pažiūrėsim! Kai sulauksi 10 skambučių per dieną, tai pažiūrėsiu, ką tada sakysi!

   -Kad ir 20!

   -Tu pati prisiprašei!- stipriai mane apkabindamas pasakė.

   -Zayn'ai?

   -Taip.

   -Ką tu turėjai omeny rašydamas twitter'y "I believed"?

   -Hm... Ką aš turėjau omeny...

   -Tu tai rašei galvodamas apie mane?

   Zayn'as pažiūrėjo į mane ir pabučiavo į kaktą.

   -Nu pasakyk,- paraginau.

   -Jei kai ką padarysi!

   -Ką?

   -Tu tikrai nori sužinoti?

   -Taip!

   -Pirma pabučiuok mane!

   -Bet turėsi pasakyt!

   -Nu, dar čia pažiūrėsim!

   -Zayn'ai,- kumštelėjau jam.

   -Aš laukiu bučinio!-Zayn'as pasakė ir užsimerkė.

   -Ir ką čia su tavim padarysi!

  Aš švelniai prigludau prie jo lūpų. Stipriai apkabinau jo kaklą, perbraukiau rankomis per jo švelnius plaukus. Jis mane stipriai priglaudė prie savęs, jo rankos slinko mano nugara žemyn.

   Staiga suskambo telefonas. Zayn'as vis dar manęs nepaleido ir bučiavo mane. Aš atsitraukiau nuo jo.

   -Tu turi atsiliepti.

   -Ne, ne dabar,- pasakė Zayn'as ir prisitraukė vėl mane prie savęs.

   -Zayn'ai, atsiliepk. O jei tai svarbu?

   -Kam to reikia?

   Aš pažiūrėjau į jį suraukusi akis.

   -Gerai jau,- nepatenkintas pasakė.

   Jis pakilo nuo sofos ir pasiėmė savo telefoną.

   -Skambina Liam'as. Nekelsiu!- pasakė.

   -Net nebandai! Greitai pakeli!- sušukau.

   -Kas čia per paliepimai?

   -Greitai aš tau sakau! Jie tavo draugai ir pergyvena dėl tavęs.

   Jis nustebęs pakėlė telefono ragelį ir įjungė garsiakalbį, kad įsitikinčiau kad jis tikrai atsiliepė.

   -Klausau,- atsiliepė.

   -Tai tik dabar sugebėjai atsiliepti!

   -O tau kažko reikėjo?

   -Tu pagalvok, ko tu pridirbai!- pasakė Liam'as.

   -Ko?- nustebo Zayn'as.

   -Kiek nervų ląstelių tu mums sunaikinai!

   -A, čia tik tiek!- pradėjo juoktis,- o šiaip kažko reikia, nes aš dabar biškį užsiėmęs. Pas mane yra svečių!

   -Ne, nieko nereikia, tik nepamiršk, kad ryt repeticija! Ir pasakyk Norai labas!

   -A, okey,- patęsė susimąsčiusiu žvilgsniu ir padėjo ragelį. Jis prisimerkęs žiūrėjo į mane.

   -Kas yra?- paklausiau.

   -Iš kur Liam'as žino, kad tu čia?

   -A...- nežinojau ką jam atsakyti.

   -Nora? Kažko aš nežinau?- pasakė rimtai, vis dar stovėdamas.

   -O tu pagalvojai, kaip aš būčiau gavus tavo namų adresą?

   -Nu jo, bet... bet iš kur tu jo  numerį gavai?

   -Ateik čia ir papasakosiu,- paraginau Zayn'ą atsisėsti šalia manęs ant sofos.

   -Ir kas pasikeis, jei atsisėsiu?

   -Ir vėl pradedi! Siaubas koks tu užsispyrėlis! Žinai ką, jei ir toliau taip bus...

   -Ir kas bus?

   -Viskas, man jau nusibodo! Kuo tu mane laikai?- aš pakilau nuo sofos ir ėjau prie durų.

   Zayn'as greitai pagriebė mane už rankos ir prisitraukė prie savęs.

   -Suprask, aš tik noriu, kad būtum mano.

   Jis pabučiavo mane.  

   -Tik mano ir niekieno daugiau.

   -Tu pats daraisi problemas, Zayn'ai. Prisigalvoji tokių dalykų, kurių net nėra ir niekada nebus.

   -Aš atsiprašau,- perbraukė pirštais man per skruostą,- aš pavydus. Noriu, kad visi žinotų, jog tu tiktai mano.

   Zayn'as vėl mane švelniai į lūpas pabučiavo.

   -Tai aš jau tavo?- paklausiau juokdamasi.

   -O ką, nenori būt mano?

   Aš pasižiūrėjau jam į akis ir nusišypsojau. Tada stipriai prisiglaudžiau prie jo. Galvą atrėmiau į krūtinę ir pradėjau pasakoti:

   -Man šį rytą paskambino Niall'as. Jis klausė, kas tarp mūsų nutiko. Aš jam pasakiau, kad mes susipykom. Niall'as norėjo paklaust patarimo, ką daryti. Jie jaudinosi dėl tavęs. Galvojo, kad tau kažkas nutiko. Aš jo paprašiau tavo namų adreso. Aš jaučiausi kalta, kad tu net jiems neatsakai į skambučius ir neįsileidi į namus.

   -Tai tu čia pas mane atėjai vien dėl to, kad jautiesi kalta? Aš tau asmeniškai visai nerūpiu?- Zayn'as mane atitraukė nuo savęs.

   -Nedrįsk taip sakyti!- aš užsimojau jam trenkti antausį, bet jis spėjo sulaikyti mano ranką. -Kaip tu galėjai tai pagalvoti?

   -O ką gali žinoti!

   -Žinai ką? Esi paskutinis šiknius! Galvok ką nori! Čiau!

   Greitai pribėgau prie durų ir išbėgau į laiptinę. Akys buvo pilnos ašarų.

90 Dalis

   -Dar man pasakyk, kas ten per nuotraukos?

   -Kai aš išėjau susitikti su juo ir kai jam viską pasakiau, ką turėjau pasakyti, jis pasiūlė parvežti mane namo. Aš sutikau, nes ir taip jį įskaudinau. Važiuodami mes sau šiaip linksmai šnekučiavomės, lyg nieko nebūtų įvykę ir prieš man nueinant į namus jis mane draugiškai apkabino. Ir viskas!

   -Tikrai tik tiek?

   -Susitarėm, kad sakysim tik tiesą!

   -Galiu dar kai ko paklaust?

   -Ko tik nori!

   -Ką tu jam pasakei, kad jį įskaudinai?

   Aš žiūrėjau į Zayn'ą susimąsčiusi.

   -O kaip tau atrodo?- paklausiau.

   -Nenoriu spėliot. Pasakyk tu,- tarė paglostęs mano plaukus.

   -Aš pasakiau, kad tarp jo ir manęs nieko negali būti, nes man patinka kitas.

   -Turi kitą?!- Zayn'as nustatė nustebusią miną.

   -Taip! Turiu!

   -Kas jis? Išmalsiu jam snukį!

   -Geriau nesakysiu!

   -Kodėl? Privalai man pasakyti!

   -Nes paskui vis gyvenimą gailėsiesi, kad sužalojai tokį gražų veidelį!- perbraukiau Zayn'ui per veidą.

   Zayn'as švelniai prigludo prie mano lūpų ir mane pabučiavo.

   Jis staiga atsitraukė.

   -Ką tu darai?- paklausiau.

   -Tiesiog ruošiuosi antausiui.

   -Šaipaisi?

   -Ar čia panašu į šaipymąsi? aš tiesiog noriu pasiruošti!.

   -Jei taip kalbėsi, tada tikrai gausi!

   Mes vėl pasibučiavome.

89 Dalis

   Zayn'as atsisėdo į tą pačią vietą, kurioje sėdėjo anksčiau. Aš atsisėdau arčiau jo. Mačiau, jog jis nebuvo toks surūgęs. 

   -Galiu pradėt?- paklausiau.

   Zayn'as atsisuko į mane ir šiek tiek nusišypsojo.

   -Pagaliau nors kiek nusišypsojai!- pasakiau ir švelniai patampiau už skruosto kaip mažam vaikui. Jis dar labiau nusišypsojo.

   Mes žiūrėjome vienas į kitą. Mūsų veidai buvo arti vienas kito.

   -Kodėl aš negaliu ant tavęs pykt?- pasakė Zayn'as.

   -Ach Zayn'ai,- pasakiau ir apkabinau jį. Jis mane taip pat apkabino. Aš nenorėjau jo paleisti. Jis taip švelniai buvo mane apkabinęs.

   -Bet kodėl tu man pamelavai?- paklausė, kai mes buvome vis dar apsikabinę.

   Aš jį paleidau ir žiūrėdama į jį atsakiau:

   -Aš galvojau, kad šį reikalą greitai išspręsiu ir viskas bus pamiršta. Bet pamelavusi tau aš pasijutau kalta ir prieš išeidama susitikti su juo, paskambinau tau ir pasakiau tiesą.

   -Tau iškart nereikėjo meluoti,- pasakė labai švelniai, perbraukdamas su delnu per mano skruostą.

   -Daugiau jokio melo. Nei aš , nei tu. Sutariam?

   -Sutariam. Ir visada tik tiesą.

   -Kad ir kokia ta tiesa būtų,- pabaigiau.

88 Dalis

   -Tu turi mane išklausyti. Nekartok mano klaidos. Aš buvau per daug užsispyrusi ir neišklausiau tavęs. Paskui laukė pasekmės,- pasakiau.

   Pažiūrėjau į Zayn'ą. jis tylėjo. Nieko nesakė. Jo veide mačiau pyktį.

   -Papasakosiu tau viską nuo pradžių,- kalbėjau ramiai,- vakar ryte atsikėliau, nuvykau į darbą ir iki pietų pertraukos peržiūrinėjau visas nuotraukas ir video prie šokių studijos. Tada su Liuse nuėjome valgyti pietų. Grįžusi ant stalo radau atvirutę,- pradėjau kuistis savo rankinėje, kad surasčiau tą atvirutę,- štai ji,- tiesiau ją Zayn'ui,- tau daiktinis įrodymas.

   Zayn'as pasuko galvą į mane:

   -Tu ką, manai, kad man įdomios kažkokios atvirutės, meilės laiškeliai, kuriuos gauni?

   -Klausyk, čia tau daiktinis įrodymas! Nenori, nereikia,- įsidėjau atgal atvirutę į rankinę,- jei tau įdomu, joje buvo rašoma, kad...

   -Ne, man neįdomu,- pertraukė.

   -Klausyk, tu!  Aš tau viską pasakoju, rodau daiktinius įrodymus, o tau neįdomu! Tai gal pasakysi, kas tau įdomu?!- piktai sušukau.

   -Man niekas neįdomu!- Zayn'as pakilo nuo sofos ir nuėjo į virtuvę.

   Aš vis dar sėdėdama ant sofos sušukau:

   -Patinka tau ar ne, aš iš čia neisiu, kol tu manęs neišklausysi! Bambeklis!

   Aš pakilau nuo sofos ir nuėjau į virtuvę, kur Zayn'as pylėsi į stiklinę sulčių. Priėjusi prie jo paėmiau iš jo rankų stiklinę ir šiek tiek atsigėriau. Padaviau stiklinę jam atgal ir mačiau, kad jis šiek tiek nusišypsojo.

   -Jeigu nori žinot, aš sekiosiu tau iš paskos. Jei to nenori - būk geras, atsisėsk ir išklausyk,- pasakiau švelniai.

   Zayn'as išgėrė likusias sultis, padėjo stiklinę ant stalo ir ėjo atgal į svetainę.

   -Tu ką. Liežuvį šiandien prarijai ar ką? - paklausiau eidama paskui.