21 Dalis


   Tik įėję į klubą susiradome laisvą stalelį, kad galėtume prisėsti ir išgerti po kokteilį. Išgėrę nusprendėme nueiti pašokti. Vienas, antras šokis ir aš jau nebematau Liusės. Staiga prieina prie manęs vaikinas:

   -Labas,- sako jis.

   -Labas,- atsakau, bet niekaip negaliu įžiūrėti jo veido, nes buvo labai tamsu.

   -Tu čia viena?

   -Ne. Su drauge, tik ji čia kažkur dingo.

   -Su ta drauge?-staiga pasilenkė arčiau prie manęs ir parodė pirštu į Liusę, kuri smagiai šoko su kažkokiu vaikinu. Nuo jo sklido labai skanaus kvapo kvepalai.

   -Būtent,- nusijuokiau.

   -Tavo labai graži šypsena,- tarė atsisukęs į mane. Jaučiau jo žvilgsnį.

   -Na...m... ačiū, tik kaip tu gali ją matyti, juk čia tamsu,- vėl pradėjau juoktis.

   -Na, matai, esu šioks toks ekstrasensas,- ir pradėjo juoktis, aš taip pat kartu su juo.

   -Kaip įdomu,- pasakiau.

   -Gal prisėskim?- pasiūlė man jis.

   -Štai ten yra mano staliukas,- parodžiau pirštu ir nuėjome link jo atsisėsti.

   -Gal užsisakykime po kokteilį ir pabendrausime?

   -Na...

   -Aš vaišinu,- ir nelaukęs mano atsakymo nuėjo prie baro. Grįžo jis labai greit. Galvojau dingti iš čia, bet nenorėjau Liusės vienos palikt,- iš kur tu esi?

   -Aš iš Lietuvos, jei žinai tokią šalį,- nusišypsojau,- atvykau čia mokytis.

   -Kaip įdomu. Apie Lietuvą esu girdėjęs, bet nesu buvęs. Gal būt teks kada apsilankyti.

   Pradėjome kalbėti ir pokalbis vyko labai sklandžiai. Jis pasirodė labai nuoširdus ir mielas. Aš jam net keletą paslapčių pasakiau. Tarp mūsų buvo kažkoks ryšys. Atrodė, jog jis gali mano sakinius užbaigti, o aš jo.

   Bet apėme labai keistas jausmas, lyg aš jį būčiau mačius, nors buvo labai tamsu ir beveik negalėjau įžiūrėti jo veido. Jo siluetas man kažką priminė. Jo balsas kažkur girdėtas.... Bet kur???....

  20 Dalis


    Taip ir prabėgo savaitė: darbas, repeticijos, mokslai. Nusprendėme su Liuse penktadienį nueiti į naktinį klubą. Pasipuošėm, pasidažėm ir išėjome pėsčiomis, nes buvo dar ganėtinai gaivus vasariškas oras.

   19 Dalis


   Antradienis.

   Po darbo iškart nuskubėjau į šokių repeticiją. Mus pamokė keletą judesių ir pasakė, jog vyks varžybos tarp 7 universitetų  dėl geriausios šokėjų komandos. Jos įvyks sausio mėnesį, o kadangi dauguma iš mūsų nesame šokusios, tai turėsime daug repetuoti. Salė mums skirta bus nuo 18 iki 20 valandos. 20 valandą ateis jau kiti repetuoti. Kita repeticija laukia ketvirtadienį.

  18 Dalis


   Visą savaitgalį nusprendėme likti namuose prie interneto ir televizoriaus.

   17 Dalis


   Vos ne vos išsiprašiau Liusės, kad mane palydėtų į atranką, ji vyko vienoje iš prestižinių šokių - muzikos mokyklų. Joje daug žvaigždžių ruošiasi pasirodymams. Norinčių nebuvo daug. buvo susirinkę gal apie 20 žmonių. Mus visus sustatė vienoje eilėje prieš didžiulį veidrodį ir priekyje atsistojusi šokių mokytoja rodė mums judesius. Po 10 min. ji sustabdė muziką ir liepė palaukti šiek tiek kol ji nuspręs, ką paima į šokių grupę ir išėjo į kambariuką, kuris buvo šalia salės. Netrukus ji grįžo ir pradėjo vardinti pavardes. Grupėje turėjo būti 14 šokėjų, tai reiškia, kad šešios merginos keliaus namo, nepatekusios. Jau vardina 10-tą merginą, vienuoliktą:

   -Na štai, ir nepakliuvau,- nusiminusi pasakiau Liusei.

   Dvylikta, trylikta...

   -Na ir pabaigai pasilikau merginą, kurios pavardę sunkiausia ištarti, tai pradėsiu nuo vardo, nors pripažinsiu, vardas taip pat negirdėtas. Taigi keturioliktoji, bet neprasčiausioji mergina yra Nora Bu..., atsiprašau, bet negaliu ir nemoku ištarti.

   -Yes!- pašokau į orą.- Liuse, mane priėmė! O tu netikėjai! Cha!- pradėjau juoktis.

   -Ačiū visoms, kurios dalyvavo, na o kurios pateko, prašom ateiti į repeticiją, kuri vyks antradienį 18:00,- pasakė šokių mokytoja, kurios vardas buvo Ana.

   -Klausyk, kaip tik po darbo. Nu bus įdomu!

  16 Dalis


    -Nora, kaip greitai prabėgo savaitė, manau ji ilgai neišsitrins man iš atminties,- sėdėdama prie savo stalo parėmusi galvą kalbėjo Liusė,- mūsų dėstytoja, o kartu ir direktorė - viena garsiausių ir gerbiamiausių renginių organizatorių Londone, o taip pat ir visoje Anglijoje. Tai neįtikėtina!

   -Klausyk Liuse, ką tik į e-mail'ą gavau kvietimą į šokių pamokas. Viso mūsų universiteto merginos kviečiamos į atrankas, o vėliau iš atrinktų merginų bus sudaryta universiteto grupė, kuri įvairiuose šokių konkursuose atstovaus universitetą. Ką manai?

   -Ir tu manai, jog tau pavyktų papulti į grupę?- suprunkštė Liusė.

   -Ką tai reiškia?- nustačiau piktą miną.

  -Nejuokauk, visų pirma aš net nemanau, kad tu eisi į atranką. Nors palauk, tave geriau pažįstant, visko galima tikėtis,- pradėjo juoktis.

   -Nu ir nueisiu ir daugiau nesijuoksi!- sušukau,- be to atranka šį šeštadienį, tai yra rytoj. Nu ką, laukia įdomus šeštadienis! Reikia užsirašyti priminimą -11valanda! O tu neisi?

   -Ne, ačiū,- ir įniko į kompiuterį.

   15 Dalis


   Rytas buvo šiek tiek lietingas, todėl nesinorėjo keltis iš lovos. Liusė dar miegojo. Šiandien buvo mano eilė pagaminti kažką pusryčiams, todėl atsikelti turėjau anksčiau.

   Papusryčiavę ir susiruošę nuvykome į universitetą. Iš karto po paskaitų Džeinė mus visus keturis nusivežė į mūsų biurą, aprodyti darbo vietas. Kelias nebuvo ilgas, nes mūsų universitetas nebuvo toli nuo miesto centro.

   Sustojome prie aukšto, stiklinio pastato. Išlipome iš mašinos ir įėjome į pastato vidų. Mus pasitiko apsauga, mat, šis pastatas yra labai saugomas, nes čia įsikūrę geriausi ir garsiausi ofisai. Kadangi skaitėmės darbuotojai, tai mums davė darbo korteles, kurios atrakina visas duris be apsaugos pagalbos.

   Praėję apsaugą pamatėme didelį holą. Viskas labai modernu ir šiuolaikiška. Per vidurį holo - informacinis stalas. Mums reikėjo pakilti liftu į 14 aukštą. Iš viso pastatas buvo 32 aukštų. Galima sakyti, kad beveik per viduriuką. Kai pakilome į reikiamą aukštą, nuėjome kolidoriumi iki durų, ant kurių buvo parašyta: "Kultūrinės vadybinkystės skyrius". Kai įėjome pro tas duris, mus vėl pasitiko informacinis stalas, prie kurio sėdėjo žavi brunetė, šiek tiek apvalaina mergina, kurios vardas buvo Džesika. Mes su ja pasisveikinom ir paskui Džeinę nuėjom toliau. Ji sustojo prie vienų durų ir tarė:

   -Štai šiame kabinete, manau bus patogiau merginoms. Kabinetuose sėdėsite po du.

   Ir mes atidarėme savo kabineto duris.

   Net išsižiojome!!!

   Daug erdvės , vyrauja žalia ir rožinė spalvos. Mūsų kabinete labai šviesu, nes langai nuo pat grindų iki lubų. Galima sakyti, kad mūsų kabinetas permatomas. Mes visą miestą matome, bet mūsų niekas nemato, nes iš išorės langai tamsinti, kad mūsų niekas nematytų Priėjau prie stalo, o ten apple kompiuteris, daugybė tušinukų, lapelių. Atsisėdau, išbandžiau kėdę. Joje buvo taip patogu sėdėti, net nenorėjau atsikelti, bet buvo labai smalsu apžiūrėti poilsio zoną! Taip taip - poilsio zoną!!! Mes su Liuse turėsime atskirą poilsio zoną, kuri yra mūsų kabinete. Poilsio zona yra kiek toliau nuo mūsų stalų. Joje pastatyta sofa su dviem krėslais, stalas, televizorius, yra baras, kuriame gėrimai prasideda nuo vandens, o baigiasi viskiu (na, kaip žinome darbe negalima piktnaudžiauti alkoholiniais gėrimais, tai jie bus ypatingoms progoms). Taip pat yra spintelė su užkandžiais.

   -Na, kaip merginos jums jūsų darbo vieta?- patenkintai nusišypsojusi paklausė Džeinė.

   -Čia tikrai mums šis kabinetas?- atrodė sukrėsta Liucė.

   -Nepatinka?

   -Ką jūs, mes negalime atsidžiaugti tuo, ką gavome!- pasakiau.

   -Na, tai kol jūs čia įsikursite, mes su vaikinais eisime apžiūrėti jų kabineto. Jis bus čia pat, gretimos durys,- ir jie išėjo.

   -Čia tai geras!! Visa dar negaliu  patikėti!! Ar aš nesapnuoju?- pradėjau purtyti Liusę.

   -Ne-e-e!- šaukė ji,- tai tikrai ne sapnas! Tai - mūsų gyvenimas!!

   -Wow!!! Negaliu patikėti, niekada nebūčiau pasvajojusi, kad dirbsiu tokioje aplinkoje. Tai neįtikėtina!!!

   -Kaip manai, gal reiktų mums nueiti ir aplankyti mūsų kolegas? Įdomu, koks jų kabinetas!

   -Gerai tu sakai, eime!- ir mes nuėjome. Įėję į vaikinų kabinetą, pamatėme juos sukrėstus. Jie taip pat gavo nuostabų kabinetą. Pas juos taip pat buvo poilsio zona, tik vyravo balta ir ruda spalvos.
   -Taigi jau nuo rytojaus pradedate čia dirbti. Į paskaitas jums reikės tik trečiadienį ir ketvirtadienį, o kitomis dienomis dirbsite čia. Kadangi  ryt trečiadienis, tai jūs turėtumėte eiti ų paskaitas, bet dar tik pradedame mokytis, o jūs turite apsiprasti prie darbo aplinkos, beje jau ir darbo turime, tai šią savaitę į paskaitas neikit, o būkit čia. Jau rytoj pradėsim organizuoti vieną renginį.
   -Puiku,-tarė Kevinas.
   -Na, tai šiandien jau galime važiuoti, o rytoj susitiksime čia, bet aš atvyksiu tik po paskaitų, apie 1 valandą,- ir mes pradėjome eiti į liftą. Nusileidę į pirmą aukštą atsisveikinome ir išėjome pro pagrindines duris į kiemą. Su Liuse nutarėme pėsčiomis pareiti namo, bet pusvalandį paėję išsikvietėme taksi ir taip grįžome namo.

   14 Dalis

   Įėjom į kavinę ir visi užsisakėm po puodelį kavos bei pyrago gabalėlį. Pirmas pokalbį pradėjo Kevinas:

   -Na, manau reiktų prisistatyti. Tai galiu pradėti pirmas. Esu Kevinas iš Mančesterio, kaip ir jūs, atvykau į Londoną studijuoti. Mėgstu muziką, vakarėlius, mėgstu bendrauti.

   -Aš taip pat pakvaišus dėl muzikos! Negaliu nieko daryti be jos,- pertraukiau Keviną.

   -Muzika - visas mano gyvenimas,- pasakė Džekas

   Taip ko ne visą vakarą mes prakalbėjome apie muziką, mėgstamiausias grupes, žvaigždes, bei gandus ir tiesas apie juos. Aš šiek tiek užsiminiau apie "One Direction", bet labai temos išplėtoti nepavyko. Aš buvau su Liuse didžiausia jų fanė. Mano sienos buvo iškabintos jų plakatais, kompiuteryje turėjau jų nuotraukų dešimt kartų daugiau nei savo. Jei būtume pradėję labiau apie juos kalbėtis, būtume su Liuse daug ką papasakoję. Aš svajojau nuvykti į Londoną, kad tik juos pamatyčiau. Dabar mes šiek tiek suaugome, nesame tokios pamišusios, kokios buvome, bet vis tiek sekame naujienas apie juos.

   Jau buvo apie 9 valanda vakaro ir mums jau reikėjo eiti namo, juk ryt eisime apžiūrėti savo darbo vietų!

   13 Dalis


   Po paskaitos prie mūsų komandos atėjo dėstytoja ir paklausė:

   -Sakykit, ar kuris nors iš jūsų kažkur dirbate?

   -Ne,-atsakė Kevinas,- aš neseniai atvykau iš Mančesterio, tai dar nespėjau susirasti darbo.

   -Aš taip pat neturiu,- atsakė Džekas.

   -O jūs merginos?-atsisukusi į mus paklausė Džeinė.

   -Ne, mes neturime, bet kaip tik šiandien po paskaitų buvome nutarusios eiti ieškoti, tai ir eisime,-atsakė Liusė.

   -Klausykit, aš turiu jums pasiūlymą. Matau, jog jūs labai aktyvūs, pilni idėjų. Aš kaip tik kuriu komandą organizatorių. Mūsų universitetas plečiasi ir nusipirko patalpas Londono centre, kad ten galėtų įkurti renginių organizatorių biurą. Taigi ar sutiktumėte dirbti su manimi?

   -Na, nežinau,- abejingai pasakė Džekas.

   -O, jūs tik nepagalvokite, kad be atlygio. Darbas būtų organizuoti renginius. Jums tai būtų labai į naudą, kadangi jūs mokysitės kultūros vadybos, bei dirbtūt tą patį darbą. Darbe įgytūt patirties ir galėtumėte tapti puikiais specialistais!

   -Bet ar mes spėsime kartu studijuoti ir dirbti, nes suorganizuoti renginį iš tiesų nėra lengva!-pasakiau aš.

   Aš manau, jog jei jūs dirbtumėt, jums būtų sumažintas paskaitų kiekis, bei mažiau egzaminų, bet diplomus gautumėte tokius pačius kaip ir kiti studentai.

   Mes su Liuse tik susižvalgėme ir sušukome abi vienu metu:

   -Mes sutinkam!

   -Puiku, o kaip jūs vaikinai?- paklausė Džeinė atsisukusi į juos.

   -Aš taip pat sutinku,- pasakė Kevinas.

   - O kaip tu Džekai?

   -Na, aš nežinau. Būtų tikrai nuostabu, tik kaip bus su atlygiu? Turiu omenyje kaip, kada ir kiek mokėsite?- paklausė Džekas turbūt visiems mums labiausiai rūpimo klausimo.

   -Mokėsime kiekvieną mėnesį. Pradinė alga bus 1500 svarų,- ne, palaukit, ji tikrai taip pasakė?! Negaliu patikėti,- ir ji dar gali didėti nuo to, kaip mes rengsime renginius, nuo mūsų populiarumo ir klientų.

   -Kada mes galime pradėti dirbti?- greitai paklausiau jos ir pamačiau jos veide šypseną.

   -Patalpos jau pilnai įrengtos, tai manau, jog ryt galėtume po paskaitų eiti apsižvalgyti.

   -Puiku,- pasakė Kevinas.

   -Na, tai kaip Džekai, sutinki?- paklausė Džeinė.

   -Taip. Sutinku.

   -Na tai puiku. Tai iki rytojaus kolegos,- pasakė džeinė ir nuėjo. Mes visi keturi likome stovėti.

   -Jūs merginos sakėte eisit ieškoti darbo, bet kai jį jau turite, gal norite kur nors nueiti? Aš čia žinau vieną visai neblogą kavinukę,- pasakė Kevinas.

   -Puiki mintis, aš sutinku, galime eiti,- pasakiau.

   -Aš taip pat neprieštarauju,- pasakė Liusė.

   -Na, jei visi kolegos, tai ir aš jau tada prisijungsiu,- pasakė Džekas.

   12 Dalis


   Išaušo saulėtas pirmadienio rytas. Nors teoriškai jau rugsėjis, bet atrodo, lyg dar būtų vasara. Šį rytą esu kaip niekad žvali. Laukiu nesulaukiu, kada prasidės paskaitos. Taip įdomu susipažinti su kursiokais! Taigi susitvarkiusios nuėjome į universitetą.

   Universitete buvome 8:30, nors mums reikėjo 9:00, nutarėme nueiti anksčiau, visgi kol susirasime visus kabinetus. Įėjom į paskaitų salę, o ten wow! Kiekvienam po kompiuterį, visur tik naujausios technologijos. Čia tai bent pagalvojau.

   Pirmiausia visi susipažinom, tada dėstytoja pradėjo pasakoti apie save. Jos vardas buvo Džeinė, Ji mus ir pasitiko pirmą kartą universitete, mat, kaip minėjau, ji yra mūsų pagrindinė dėstytoja. Pasirodo ji ir bus vienintelė. Mes su Liuse labai nustebome, juk jau nuo 5 klasės mums dėstė skirtingos mokytojos.

   Po prisistatymų iškart pradėjome dirbti. Turėjome pasiskirstyti grupelėmis. Klasėje buvo 24 mokiniai, tai išėjo 6 grupelės po 4 mokinius. Mes su Liuse likome toje pačioje grupelėje. Prie mūsų prisijungė du vaikinai:  Kevinas ir Džekas. Mūsų užduotis buvo tokia: buvo duotas renginio pavadinimas ir mums reikėjo sugalvoti kas tai per renginys ir ką mes per jį darysim. Kadangi mūsų komandoje buvo du šaunūs vaikinai, o ir mes nepėsčios, tai lengvai susidorojome su užduotimi. Nei pažymių rašė, nei nugalėtojų neskirstė. Čia buvo užduotis tam, kad geriau susipažintume.

   11 Dalis


   Netrukus prabėgo tos dvi savaitės. Per jas gerai pažinome Londoną. Susiradome šiek tiek draugų. Pasilinksminome, pagyvenome nuostabų gyvenimą. Galima sakyti, jog prašvaistėme beveik visus pinigus, kuriuos mums buvo davę tėvai į kelionę. Spintos tiesiog lūžo nuo drabužių ir batų. O ką jau kalbėti apie aksesuarus! Skrybėlės, pakabukai, žiedai. Nors neaišku kada juos užsidėsime! Taigi mums reikėjo darbo. Ir skubiai! Nuo ryt dienos, t.y. nuo pirmadienio prasideda paskaitos. Nutarėm iškart po jų keliauti ieškoti darbo. Bet nuo ko reiks pradėti?!

  10 Dalis


   Grįžusios namo pavalgėme vėlyvus pietus. Mūsų laiku buvo apie 16 valanda, tai reiškia, kad Lietuvoje 18. Reikia skambinti tėvams! 

   Jie kaip tik mūsų laukė. Kol abi pašnekėjome, praėjo ir dvi valandos. Nusprendėme vakare eiti į miestą. Gal būt į kokį klubą pašokti, bet prieš einant reikėjo kažko užkrimsti. Tai kol Liusė gamino vakarienę, aš išsimaudžiau. Tada abi pavalgėme ir pradėjome rengtis ir dažytis. Pasiruošę išsikvietėme taksi ir nuvykome į klubą. Žmonių nebuvo labai daug, bet mes labai smagiai pašokome, susipažinome su keleta vaikinų, kurie pasirodo yra iš mūsų universiteto.

   Buvo metas keliauti namo. Savomis kojomis jau niekur nebūtume nuėjusios. Ne dėl to, kad girtos, nors šiek tiek buvome apsvaigusios. Išgėrėme keltą kokteilių. Mums labai skaudėjo kojas nuo šokimo. Visą vakarą nebuvom prisėdusios! Pasportavom kaip reikiant! Išsikvietėm taksi ir grįžome namo.

  9 Dalis


    Oras buvo nuostabus. Gal šiek tiek drėgnokas, bet užtat labai šiltas ir gaivus

   Parke nebuvo daug žmonių. Keli vaikai žaidė smėlio dėžėje, viena kita porelė praeidavo susikabinusi už rankų. Truputį pavydėjau porelėms. Dar rimtai nebuvau su jokiu vaikinu draugavusi. Pastaraisiais metais daug mokiausi, kad galėčiau įstoti į kuo geresnį universitetą, todėl ir laiko ne tiek daug likdavo. Nors negaliu pasakyti, kad buvau tipiška moksliukė. Juk ir į diskotekas ir vakarėlius gana dažnai nueidavau.

 

   8 Dalis


   Vos prabudusios paskambinome savo šeimoms į Lietuvą. Internetas pas mus bute buvo įvestas, todėl nereikėjo vargintis ir eiti ieškoti, kur galėtume prisijungti.

   Cha! Pasirodo čia tik mes gyvename nerūpestingą gyvenimą. Tėvai juk dirba, tad negalėjo su mumis pasikalbėti. Nutarėme tada eiti pasivaikščioti, juk prie mūsų namų toks nuostabus parkas.

  7 Dalis


   -Negaliu patikėti!- šaukė ant lovos išsidrėbusi Liusė,-mes laisvos, nepriklausomos ir turim savo butą!!!

   -Nu tik nereikia perdėti,- nutraukiau ją,-butas ne mūsų, mes jį tik nuomojamės!

   -Oi oi oi. Mes už jį pinigus mokam, reiškia jis mums dabar priklauso!

   -Nu tavo tiesa,- ir pradėjome abi su Liuce kvatotis,- naujas gyvenimas prasideda!!! Wuhu!!!

   Kadangi buvome pavargusios nuo daiktų susidėliojimo ir išsidėliojimo, nuėjome miegoti.

   6 Dalis


   Grįžome namo, o dėdės dar nebuvo. Mes susipakavome daiktus ir juos pasidėjome kolidoriuje.

   -Kas čia dabar? Jūs bėgate nuo manęs?- tik įžengęs pro duris paklausė dėdė.

  -Mes radome sau butą, į kurį jau šiandien išsikraustom. Štai mūsų adresas,- padaviau jam lapelį su užrašytu adresu,- butas puikus, užsuk mūsų aplankyti. Mes labai norime tau padėkoti, kad mus priėmei.

   -Būtinai užsuksiu. Na, o jūs žinokit, kad esat čia visada laukiamos!

   Atsisveikinusios su mano dėde, išskubėjome į SAVO butą!!!

   5 Dalis


   Apie 11 valandą ryto mes jau apžiūrinėjome namą. Pasirodo tai tik suremontuotas butas, kurį specialiai remontavo tam, kad galėtų išnuomoti atvykusiems studentams. Butas buvo su visais patogumais, o kaina palyginus labai nedidelė. Taigi mes su Liuse nusprendėme išsinuomoti!

   4 Dalis


   Rytą, vos prabudusios, nusprendėme vykti į universitetą apsižvalgyti. Per daug nesipuošusios, šiek tiek pasidažiusios išsikvietėme taksi ir nuvykome į universitetą.

   Jis buvo milžiniškas!

   Nuėjome susipažinti su mūsų pagrindine mokytoja. Ji buvo gana aukšta, stambaus sudėjimo, apie 40 metų moteris. Mokytoja mus labai šilti ir maloniai priėmė, aprodė universitetą. Ji mums pasakė, kad paskaitos ir mokslai prasidės po dviejų savaičių. Vadinasi, mes dar turime laiko susirasti ir išsinuomoti butą, susipažinti su Londonu ir papromogauti.

   Po universiteto pasivaikščiojome Londono gatvėmis ir grįžome į dėdės namus. Nusprendėme nedelsiant ieškoti, kur mes galėtume apsistoti gal būt jau visam laikui.

   Peržiūrėjome begalę skelbimų, bet labiausiai mums užstrigo vienas. Skelbime siūlo dviejų kambarių butą, visai netoli nuo mūsų universiteto (apie 30 min), šalia parkas su daugybe suoliukų, prekybos centras. 

   Nusprendėme ryt nuvykti apsižvalgyti.

   3 Dalis


   Prasidėjo paskutinis vasaros mėnuo. Mums reikėjo vykti į Londoną apsižvalgyti, išsinuomoti namus, susitvarkyti dokumentus. Laukiu nesulaukiu, kada pradėsiu studentišką gyvenimą. Jau taip seniai svajojau ištrūkti iš tėvų namų ir tapti nuo nieko nepriklausoma! Mano santykiai su tėvais nebuvo artimi, o su sese nuo pat mažens nesutardavau, todėl dar labiau troškau kuo greičiau gyventi atskirai.

   Taigi su Liuse nusipirkome bilietus ir išvykome į Londoną. Ten turiu dėdę, pas kurį ir apsistosime. Tai buvo pirmas kartas, kai mes su Liuse skridome lėktuvu. Jausmas neapsakomas. Iš pradžių jaudinausi, bet vėliau atsipalaidavau ir skrydis buvo malonus.

   Vos tik lėktuvas nusileido, mus pasitiko drėgnas ir gaivus oras, nes oro uostas buvo apsuptas miškų.

   -Liuse, mūsų gyvenimas tik prasideda! Nepraleiskime progos!- tariau draugei ir jau mačiau dėdę, kuris mums mojavo.

   Su dėde per daugiausiai nebendravome. Aš jį mačiau prieš du metus, bet kai sužinojau, kad turėsiu apsigyventi Londone, tekdavo dažniau jam parašyti. Juk reikėjo paprašyt, kad pradžiai mus apsigyvent priimtų!

   Nuo oro uosto iki miesto centro važiavome dėdės automobiliu apie 2h. Jaučiausi labai pavargusi, bet nesinorėjo nė vieno pastato praleisti. Į viską su didžiuliu malonumu žiūrėjau pro automobilio langą. Vis dar negaliu patikėti, kad aš čia!

   Netrukus privažiavome dėdės namus. Jis čia nemažai metų gyvena, todėl puikiai įsikūręs! Gyvena prabangiame rajone.

   -Negaliu patikėti! tai tavo namas?- tariau dėdei. Jis buvo milžiniškas! Jei tokio grožio iš išorės, tai kas viduj dėsis?!

   Pasiėmėme lagaminus ir paskui dėdę nupėdinom į namą. Man su Liuse skyrė vieną didelį kambarį. Jis buvo milžiniškas! Nėra ką lyginti su mano kambariu, kurį galėčiau prilyginti degtukų dėžutei ir dar kurį turėjau dalintis su sese.
   -Įsikurkit merginos ir aš jums aprodysiu namus.
   -Ok!- mirktelėjau dėdei ir vos jis tik uždarė duris, mes su Liuse pradėjom šokinėti ant milžiniškos lovos kaip mažos mergaitės, nors žinojome, kad čia ilgai nepasiliksime. Mes juk atvykome būti nuo niekieno nepriklausomos!
   Išsidėliojome daiktus, dėdė aprodė savo milžiniškus namus, pavakarieniavome ir nuėjome miegoti, nes buvome labai pavargusios.

   2 Dalis

   Buvo vasaros vidurys. Su Liuse susiruošėme į dviračių žygį prie ežero. Liusė atvažiavo pas mane anksti ryte, nes laukė nemenkas 25 km kelias iki ežero. Ten mes per vasarą gana dažnai nuvykdavome su dviračiais. Ežeras randasi miško vidury, aplink labai gražūs vaizdai. Mėgome tenai pasvajoti apie ateitį, taip pat sugrįždavome ir į praeitį, į linksmus, o kartais liūdnus prisiminimus.
   Nuvykusios prie ežero išsimaudėme, pasideginome saulėje, paplaukiojome su pripučiamu čiužiniu. Staiga Liusė prabilo:
   -Nora, aš turiu tau kai ką pasakyti!
   -Kažkas atsitiko!?-susirūpinusi paklausiau Liusę.
   -Ne, o gal ir taip,- pasakė Liusė sunerimusi.
   -Sakyk greičiau, kas atsitiko,- nekantravau aš.
   -Tu gavai laišką iš prestižinio Londono universiteto praeitą savaitę.
   -Taip...
   -Tai šiandien aš taip pat gavau laišką iš to universiteto,- truputį patylėjusi tęsė,- tame laiške parašyta, kad aš esu priimta į kultūros vadybos specialybę!
   -Kkk...ką?! Į kultūros vadybos?! Priimta?!,-išpūtusi akis vis kartojau ir negalėjau patikėti,- į kultūros vadybos? Į Londono universitetą?!
   -Taip! Tau nepatinka?-sunerimusi ir nusiminusi paklausė Liusė.
   -Tai neįtikėtina!- sušukau aš,- Negaliu patikėti! Aš ir tu Londone, studijuojančios kultūros vadybą! OMG!!!- rėkiau, netrukus prie manęs prisijungė ir Liusė rėkti. Miškas aidėjo nuo mūsų balsų. Mes taip džiaugėmės, jog kartu vyksime į Londoną. Iš karto pradėjome svajoti apie mūsų laukiančius nuotykius. Be svajojant pradėjo temti ir mes susiruošėme namo, juk vis dėlto laukė netrumpas kelias.
   Grįžome jau sutemus. Liusę palydėjau iki pat namų. Su dviračiais iki jos apie 2 minutės kelio. Išsiskirstėme linksmos, bet pavargusios. Grįžus namo ilgai negalėjau užmigti. Svajojau, galvojau apie mūsų gyvenimą Londone.

   1 Dalis

   -Yes!- sušukau garsiai, kai atplėšiau voką, kuris buvo adresuotas man ir perskaičiau, jog esu priimta studijuoti į prestižinį Londono universitetą studijuoti kultūros vadybos. Tai buvo didžiausia mano svajonė - išvykti į Londoną. Man labai patinka šis miestas, nors jame dar nesu buvusi. Teko matyti daug nuotraukų ir daug apie jį girdėti. Jame daug žymių žmonių gali gatvėje eidama sutikti, atsiveria didelės galimybės kurti, mokytis, sukurti šeimą, užsidirbti pakankamai pinigų.

   Negalėjau patikėti. Laišką perskaičiau kelis kartus. Pasirodo - buvau priimta nemokamai studijuoti! Žinau, jog nebus lengva. Viskas anglų kalba, bet manau susitvarkysiu, Juk ne veltui lankiau papildomas anglų kalbos pamokas pas vieną iš geriausių mokytojų savo mokykloje. Man anglų kalba labai patinka, beje kaip ir anglų kultūra.

   Pranešiau šią žinią draugams. Žinoma jie džiaugėsi dėl manęs, bet manau jog buvo tokių, kurie man pavydėjo. Juk ne kiekvienam pasitaiko tokia proga!

   Manau, jog nuoširdžiausiai dėl manęs džiaugėsi Liusė. Juk mes buvome geriausios draugės, beje, ji taip pat laukė atsakymo iš Londono universiteto. Ji taip pat buvo išsiuntusi paraišką studijuoti, tik man dar nesakė, kokią specialybę pasirinko.

Sveiki :) Kadangi esu didelė One Direction fanė, pabandžiau sukurti pirmą istoriją. Prašau labai nepeikit :) Galiu pasakyti, jog nukopijavau šią mintį nuo vienos labai fainos merginos, gyvenančios kitoje gatvės pusėje :) Tikiuosi ji nepyks, nes tik perskaičiusi jos istoriją pabandžiau kurti ir aš :)