92 Dalis

   Per ašaras nemačiau net gi kur eiti. Išgirdau Zayn'ą šaukiant mano vardą, todėl paspartinau žingsnį. Lipdama laiptais nikstelėjau koją. Aš sustojau ir atsirėmiau į sieną, nes per koją perėjo skausmas. Zayn'as, pribėgęs prie manęs, mane stipriai apkabino. Aš vis dar nebuvau nustojusi verkti.

   -Paleisk mane,- pasakiau.

   -Pirmiau nusiramink.

   -Paleisk!

   -Nusiramink. Kaip tavo koja?

   -Ne tavo reikalas,- šiurkščiai pasakiau.

   Zayn'as laikė mane prispaudęs prie savo kūno. Jis vis glostė man galvą ir prašė, kad nusiraminčiau ir neverkčiau.

   -Einam pas mane,- švelniai pasakė.

   -Ne. Aš einu namo.

   -Prašau.

   -Ne!

   -Tai jei jau taip, tai tada tave parvešiu.

   -Man nereikia, kad tu mane vežiotum.

   -Aš tave parvešiu. Tik einam, man reikia apsirengti.

   -Eik.

   -Einam ir tu,- pasakė.

   -Niekur aš neisiu.

   -Tai tada palauk manęs. Aš tuoj grįšiu. Tik prižadėk, kad lauksi.

   Aš jam nieko neatsakiau. Jis paskubomis nuėjo į savo butą.