93 Dalis

   Nežinau kodėl, bet aš pasilikau jo laukti.

   Zayn'as greitai sugrįžo. Jis apsivilko megztinį.

   -O gal vis dėlto einam pas mane?- paklausė apkabinęs mane per pečius.

   -Ne. Prašau parvešk mane namo,- pasakiau švelniai.

   -Kaip nori. Tai eime?

   Aš pradėjau eiti ir vos neparklupau. Laimei, Zayn'as buvo šalia ir jis staigiai sugriebė mane. Per koją perėjo stiprus skausmas.

   -Kaip tu?- paklausė išsigandęs.

   -Kažkas mano kojai. Aš ją gal pasitempiau.

   -Tave gal nunešti iki mašinos?

   -Ne. Nereikia. Aš pati nueisiu. Tik iš lėto.

   Zayn'as davė savo ranką, kad įsikibčiau į ją. Šlubuodama, iš lėto priėjome jo mašiną. Jis man atidarė dureles. Aš įsėdau į mašiną.

   Zayn'as taip pat greitai įsėdo ir mes pradėjome važiuoti.

   Važiavome tylėdami, kol Zayn'as paklausė:

   -Kaip koja?

   -Būna ir geriau. Manau ji tinsta.

   -Gal tave nuvežti į ligoninę?

   -Ne, čia bus paprastas patempimas. Šiek tiek ledo ir viskas praeis.

   Zayn'as netrukus sustabdė automobilį, įsukdamas į parduotuvės stovėjimo aikštelę.

   -Žinai, aš negaliu tavęs vežti namo sužalotos.

   -Ką?- nustebau.

   -Tai įvyko per mane ir aš turėsiu tavimi pasirūpinti.

   -Tu nekaltas. Aš pati ne taip koją padėjau.

   -Ne, tai įvyko per mane. Ir aš kai ką sugalvojau.

   -Būtų geriausia, jei mane vežtum namo.

   -Bet tu nežinai, ką aš sugalvojau,- patenkintas pasakė.

   -Ir ką gi tu sugalvojai?

   -Čia yra parduotuvė. Aš greitai nubėgsiu ko nors nupirkti ir grįžę pas mane pasidarysime vakarienę.

   -Zayn'ai, nereikia, geriau jau..

  -Ne! Jokių nereikia ar dar kažko. Nepavyko pirmas pasimatymas, tai padarykime antrą! Gerai?- jis pažiūrėjo į mane šypsodamasis ir uždėjo savo ranką ant manosios.

   -Sutarta?- paklausė.

   -Bet aš į parduotuvę neisiu, nes man koją skauda,- nusišypsojau.

   -Nu nelabai bus čia gražu tave vieną palikti, bet aš greitai! Tuoj grįšiu!- jis pasilenkė ir prieš išeidamas pabučiavo man į skruostą.