91 Dalis

   Mes tiesiog sėdėjome ant sofos apsikabinę vienas kitą ir tylėjome.

   -Žinai ką?- paklausė Zayn'as.

   -Ką?

  -Tu gali įsivaizduoti, kad man jau tuoj turas? Aš tris savaites nebūsiu namuose! Aš tiek laiko nematysiu tavęs!- kalbėjo glostydamas mano galvą.

   -Geriau nekalbėk apie tai. Be to tu man turi prižadėti, kad kasdien skambinsi.

   -Jaučiu tau mano skambučiai nusibos!

   -Nešnekėk nesąmonių!

   -Nu mes dar pažiūrėsim! Kai sulauksi 10 skambučių per dieną, tai pažiūrėsiu, ką tada sakysi!

   -Kad ir 20!

   -Tu pati prisiprašei!- stipriai mane apkabindamas pasakė.

   -Zayn'ai?

   -Taip.

   -Ką tu turėjai omeny rašydamas twitter'y "I believed"?

   -Hm... Ką aš turėjau omeny...

   -Tu tai rašei galvodamas apie mane?

   Zayn'as pažiūrėjo į mane ir pabučiavo į kaktą.

   -Nu pasakyk,- paraginau.

   -Jei kai ką padarysi!

   -Ką?

   -Tu tikrai nori sužinoti?

   -Taip!

   -Pirma pabučiuok mane!

   -Bet turėsi pasakyt!

   -Nu, dar čia pažiūrėsim!

   -Zayn'ai,- kumštelėjau jam.

   -Aš laukiu bučinio!-Zayn'as pasakė ir užsimerkė.

   -Ir ką čia su tavim padarysi!

  Aš švelniai prigludau prie jo lūpų. Stipriai apkabinau jo kaklą, perbraukiau rankomis per jo švelnius plaukus. Jis mane stipriai priglaudė prie savęs, jo rankos slinko mano nugara žemyn.

   Staiga suskambo telefonas. Zayn'as vis dar manęs nepaleido ir bučiavo mane. Aš atsitraukiau nuo jo.

   -Tu turi atsiliepti.

   -Ne, ne dabar,- pasakė Zayn'as ir prisitraukė vėl mane prie savęs.

   -Zayn'ai, atsiliepk. O jei tai svarbu?

   -Kam to reikia?

   Aš pažiūrėjau į jį suraukusi akis.

   -Gerai jau,- nepatenkintas pasakė.

   Jis pakilo nuo sofos ir pasiėmė savo telefoną.

   -Skambina Liam'as. Nekelsiu!- pasakė.

   -Net nebandai! Greitai pakeli!- sušukau.

   -Kas čia per paliepimai?

   -Greitai aš tau sakau! Jie tavo draugai ir pergyvena dėl tavęs.

   Jis nustebęs pakėlė telefono ragelį ir įjungė garsiakalbį, kad įsitikinčiau kad jis tikrai atsiliepė.

   -Klausau,- atsiliepė.

   -Tai tik dabar sugebėjai atsiliepti!

   -O tau kažko reikėjo?

   -Tu pagalvok, ko tu pridirbai!- pasakė Liam'as.

   -Ko?- nustebo Zayn'as.

   -Kiek nervų ląstelių tu mums sunaikinai!

   -A, čia tik tiek!- pradėjo juoktis,- o šiaip kažko reikia, nes aš dabar biškį užsiėmęs. Pas mane yra svečių!

   -Ne, nieko nereikia, tik nepamiršk, kad ryt repeticija! Ir pasakyk Norai labas!

   -A, okey,- patęsė susimąsčiusiu žvilgsniu ir padėjo ragelį. Jis prisimerkęs žiūrėjo į mane.

   -Kas yra?- paklausiau.

   -Iš kur Liam'as žino, kad tu čia?

   -A...- nežinojau ką jam atsakyti.

   -Nora? Kažko aš nežinau?- pasakė rimtai, vis dar stovėdamas.

   -O tu pagalvojai, kaip aš būčiau gavus tavo namų adresą?

   -Nu jo, bet... bet iš kur tu jo  numerį gavai?

   -Ateik čia ir papasakosiu,- paraginau Zayn'ą atsisėsti šalia manęs ant sofos.

   -Ir kas pasikeis, jei atsisėsiu?

   -Ir vėl pradedi! Siaubas koks tu užsispyrėlis! Žinai ką, jei ir toliau taip bus...

   -Ir kas bus?

   -Viskas, man jau nusibodo! Kuo tu mane laikai?- aš pakilau nuo sofos ir ėjau prie durų.

   Zayn'as greitai pagriebė mane už rankos ir prisitraukė prie savęs.

   -Suprask, aš tik noriu, kad būtum mano.

   Jis pabučiavo mane.  

   -Tik mano ir niekieno daugiau.

   -Tu pats daraisi problemas, Zayn'ai. Prisigalvoji tokių dalykų, kurių net nėra ir niekada nebus.

   -Aš atsiprašau,- perbraukė pirštais man per skruostą,- aš pavydus. Noriu, kad visi žinotų, jog tu tiktai mano.

   Zayn'as vėl mane švelniai į lūpas pabučiavo.

   -Tai aš jau tavo?- paklausiau juokdamasi.

   -O ką, nenori būt mano?

   Aš pasižiūrėjau jam į akis ir nusišypsojau. Tada stipriai prisiglaudžiau prie jo. Galvą atrėmiau į krūtinę ir pradėjau pasakoti:

   -Man šį rytą paskambino Niall'as. Jis klausė, kas tarp mūsų nutiko. Aš jam pasakiau, kad mes susipykom. Niall'as norėjo paklaust patarimo, ką daryti. Jie jaudinosi dėl tavęs. Galvojo, kad tau kažkas nutiko. Aš jo paprašiau tavo namų adreso. Aš jaučiausi kalta, kad tu net jiems neatsakai į skambučius ir neįsileidi į namus.

   -Tai tu čia pas mane atėjai vien dėl to, kad jautiesi kalta? Aš tau asmeniškai visai nerūpiu?- Zayn'as mane atitraukė nuo savęs.

   -Nedrįsk taip sakyti!- aš užsimojau jam trenkti antausį, bet jis spėjo sulaikyti mano ranką. -Kaip tu galėjai tai pagalvoti?

   -O ką gali žinoti!

   -Žinai ką? Esi paskutinis šiknius! Galvok ką nori! Čiau!

   Greitai pribėgau prie durų ir išbėgau į laiptinę. Akys buvo pilnos ašarų.