81 Dalis

   Įėjusi į restoraną ieškojau Džeko. Jį greitai pamačiau ir nuėjau prie jo stalelio.

    -Labas,- pasakiau.

   -Sveika Nora. Čia tau,- jis padavė man rožių puokštę.

   -Ačiū Džekai, bet nereikėjo.

   -Kaip tai nereikėjo. Prisėsk.

   Aš atsisėdau kitoje stalo pusėje.

   -Gal ko nors norėsi užsisakyti?

   -Ne Džekai, ačiū. Aš neturiu daug laiko.

   -Atsiprašau, kad sutrukdžiau.

   -Džekai, aš nežinau, ko aš čia atėjau.

   -Aš... aš tau norėjau kai ką pasakyti.

   Mačiau, kaip jis nervinasi, bet nenorėjau jo nutraukti ir toliau laukiau, ką jis pasakys.

   -Nora, tu man patinki. Net labai,- jis nutilo ir žiūrėjo, kaip aš sureaguosiu.

   Tiesą sakant kažko panašaus ir tikėjausi, bet išgirdusi, kaip jis tai pasakė, sutrikau.

   -Džekai, suprask. Aš nenoriu tavęs skaudinti, bet suprask. O Dieve,- atsidusau,- Džekai, aš tau nieko nejaučiu. Prašau, nepyk ant manęs, bet... bet aš tavęs nemyliu.

   Džekas sėdėjo ir nieko nesakė.

   -Aš... aš nežinau, ką daugiau pasakyti. Ačiū už visas gėles, už viską, bet suprask. Aš nenoriu tavęs įskaudinti, bet tiesa yra tokia.

   -Tu susitikinėji tuo Zayn'u, ar kaip jis ten?

   -Taip. Su Zayn'u.

   -Aišku,- pasakė nusiminęs.

   -Džekai, mes kolegos ir tikiuosi tai nesudarys problemų.

   -Ne. Žinoma, kad ne.

   -Ačiū, o dabar man jau metas,- pakilau nuo kėdės.

   -Palauk, aš tave palydėsiu.

   Aš neprieštaravau, nes manau, jog ir taip jį įskaudinau.

   -Aš parvešiu tave namo.

   -Nereikia Džekai. Aš išsikviesiu taksi.

   -Ne, sėsk, parvešiu. Kam taksi, jei galiu parvežt?

   -Na gerai.

   Aš įsėdau į jo mašiną ir jis mane vežė namo. Iš pradžių buvo kiek nejauku, bet paskui pradėjome kalbėti, juokauti lyg nieko nebūtų buvę.

   Privažiavę mano namus, išlipome iš mašinos. Abu buvome linksmi ir juokėmės.

   -Ačiū, kad parvežei,- pasakiau.

   -Nėr už ką.

   -Tai iki pirmadienio,- pasakiau su šypsena.

   -Iki,- staiga jis mane draugiškai apkabino. Aš greitai ištrūkau iš jo glėbio.

   -Iki,- pasakiau ir nuėjau į namus.