52 Dalis


   Laiptais tiesiog nuskriejau žemyn. Išėjusi iš laiptinės sulėtinau žingsnį, kad nepasirodyčiau kaip beprotė, kuri nežinia nuo ko bėga. Kai Zayn'as pamatė, kad aš ateinu, jis greitai šoko iš mašinos.

   Nors jau baigiasi rugsėjis, buvo gana šiltas vakaras. Saulė dar neskubėjo leistis. Pūtė gaivus vėjelis.

   -Labas,- tariau Zayn'ui, kuris jau stovėjo šalia manęs.

   -Labas. Labai gražiai atrodai,- pasakė žiūrėdamas man į akis.

   -Ačiū.

   -Čia tau.

   Jis ištiesė raudonų rožių puokštę man. Aš paėmiau jas. Rožės labai skaniai kvepėjo. Šiek tiek pasimečiau, bet nepamiršau padėkoti:

   -Ačiū. Jos labai gražios ir skaniai kvepia,- nusišypsojau.

   -Galim jau važiuot?

   -Nemanai, kad man reiktų jas pamerkti į vazą? Aš nenoriu, kad jos taip greit nuvystų,- nustačiau šiek tiek liūdną miną.

   -Nebent, jei tu greitai.

   -O dabar ilgai manęs laukei?

   -Dabar prašyčiau dar trumpiau.

   -Gerai. Skaičiuok laiką!-sušukau eidama į laiptinę.

   Užbėgau laiptais aukštyn. Durys buvo atrakintos, tai greit pro jas įsiveržiau ir nubėgau į virtuvę ieškoti vazos. Išgirdusi triukšmą Liusė atėjo.

   -Kas nors atsitiko?- sunerimusi paklausė.

   -Padėk man surasti vazą! Greičiau! Manęs laukia.

   -Aš pamerksiu, tu eik!

   -Ačiū tau Liuse! Už tai aš tave ir myliu! Beste tu mano!

   -Bėk greičiau! Pasilinksmink!

   -Būtinai!- sušukau lėkdama pro duris.