26 Dalis


    -Zayn?!- sustingau. rodos, jog sustingau ir stovėjau kaip statula. Per kūną perėjo karštis. Aš stovėjau vietoj ir nejudėjau.

   -Labas Nora,- išspaudė nervingą šypseną. Aš taip pat nežinau kaip, bet nusišypsojau,- šiandien tu dar gražesnė.

   Aš pasukau galvą į šoną ir pažiūrėjau į žemę.

   -Kodėl tu nuo manęs pabėgai?- jis priėjo arčiau prie manęs, o aš vėl nukreipiau žvilgsnį į žemę,- prašau atsakyk man,- jis švelnia kalbėjo ir prašė manęs.

   -Man... man pasidarė negera, o ir šiaip jau buvau pavargusi,- pažiūrėjau jam į akis. Kaip jis žiūrėjo į mane. Rodės, jog mane kiaurai mato.

   -Cha. Aš manau, kad priežastis yra kita. Kur ta mergina, su kuria aš vakar susipažinau?- ėme manęs klausti, o aš suraukiau kaktą,- linksma, atvira ir nuoširdi?

   -Aš čia,- nervingai šyptelėjau.

   -Tai kodėl dabar man meluoji?

   -Zayn, prašau, jei turi mano telefoną, prašau atiduok.

   -Pirmiau atsakyk man į klausimą.

   -Kokį klausimą?

   -Kodėl pabėgai? Bet prašau, nemeluok,- ir jis paėmė man už rankos.

   -Man gėda prieš tave pasidarė ir dabar yra.

   -Ką? Kodėl?- paklausė Zayn'as, o aš ištraukiau savo ranką iš jo rankos.

   -Aš buvau tau per atvira ir dabar nesmagiai jaučiuosi prieš tave.

   -Prašau, viskas gerai, nesijaudink.

   -Jei gali, prašau, atiduok mano telefoną,- ir ištiesiau delną, laukdama, kol jis telefoną man įdės į jį.

   -Ar mes dar kada nors pasimatysi?- paėmė man už delno.

   -Manau, jog ne,- tariau šaltai ir išplėšiau delną iš jo delno. Jis nuėjo į mašiną ir atnešė man telefoną. Pamačiau, jog prie vairo sėdi Louis'as.

   -Štai tavo telefonas,- ir ištiesė man jį. Aš padvejojusi paėmiau jį ir jau švelniu balsu tariau:

   -Ačiū,- pažvelgiau jam į akis,- prašau, nepyk ant manęs,- ir nubėgau laiptais aukštyn, bet dar spėjau išgirst Zayn'ą šaukiant:

   -Aš visko taip nepaliksiu!