34 Dalis


   Nepajaučiau, kaip prabėgo laikas.

   -Jau vienuolika. Manau reiktų keliauti namo,- tariau pažiūrėjusi į telefoną.

   -Prašau, pabūkim dar.

   -Man ryt laukia sunki diena. Man tikrai reikia namo,- ir pakilau nuo staliuko.

   -Palauk, aš tave parvešiu.

   -Nereikia, aš išsikviesiu taksi.

   -Nu tik nereikia. Jau vėlu. Be to tamsiai vienai vaikščioti pavojinga.

   -O aš ir neisiu, o su taksi grįšiu.

   -Ne, aš tave čia atsivedžiau, tai aš tave ir iki namų durų palydėsiu.

   -Uh... Na, gerai,- ir mes išėjome iš kavinės. Buvo gana vėsus vakaras, o aš buvau su plonu švarkeliu.

  -Apsigaubk, kad taip nedrebėtum,- ir apgaubė mane savo striuke. Nuo jos sklido stiprus jo kvepalų kvapas. Toks kvapas, kurio manau nepamiršiu visą gyvenimą.

   -Ačiū,- tariau. Eidami link mašinos šnekučiavomės. Jau buvo tamsu. Miestą apšvietė tik gatvių žibintai, kai kur dar pastatuose degė šviesos.

   -Prašau, panele,- jis atidarė man savo mašinos dureles ir pažvelgė į mane savo dangišku žvilgsniu.

   Aš pažvelgiau į jį:

   -Wow. Aš turbūt sapnuoju... Nejau gi dar tokių džentelmenų būna?- paklausiau ir įsėdau į mašiną.

   Jis nieko nepasakė, tik nusišypsojo

   Važiuojant namo automobilyje grojo Ed Sheeran kompaktas. Aš labai mėgstu šį dainininką. Staiga pradėjo groti daina "Lego house". Aš pradėjau dainuoti. Zayn'as pažvelgė į mane su šypsena ir taip pat prisijungė kartu su manimi  dainuoti. Pasibaigus dainai tarė:

   -Tu puikiai dainuoji. tavo labai gražus balsas.

   -Ačiū. Na, ši daina man labai patinka. Kai man liūdna, aš pasiimu gitarą ir dainuoju šią dainą.