112 Dalis
Privažiavę Zayn'o namus išlipome iš mašinos ir nuėjome į
butą. Vos tik Zayn'ui atrakinus duris, kažkas pradėjo cypti. Įėjusi į namus
pamačiau mažą šunytį su kaspinėliu. Jis iškart pribėgo prie mano kojų. Aš jį
pakėliau nuo žemės ir laikiau savo glėbyje. Glostydama šuniuką, paklausiau:
-Zayn'ai, nuo kada
pas tave šuo?
Zayn'as
nusišypsojęs pasakė:
-Čia ir yra toji
dovana, apie kurią kalbėjau.
-Ką? Šitas mielas
šunytis?! Jis man?- su džiaugsmu ir nuostaba paklausiau.
-Taip jis tau! Kai užaugs,
jis visda tave saugos ir gins, kai manęs nebus šalia,- pasakęs priėjo prie
manęs ir pradėjo taip pat glostyti šuniuką.
-Aš... aš be žado! Ačiū
Zayn'ai!- pasakiau šypsodamasi ir pabučiavau jį.
-Čia dar kai kas,-
jis ištraukė iš kišenės raktą ir padavė jį man.
-Zayn'ai, kas čia
per raktas?
-Tai raktas nuo šių
namų.
Aš atsidusau.
-Zayn'ai, ar mes ne
per daug skubam? Juk mes neseniai susipažinom, o tu jau siūlai gyventi kartu.
Aš nemanau, kad tai gera idėja.
-Kodėl? Juk tu
dabar mano mergina!
-Mielasis, dar net
diena nepraėjo, kai mes esame pora!
Zayn'as pažiūrėjo į mane jau be
šypsenos.
-Tu nenori gyventi
kartu?
-Aš nesakau, kad
nenoriu. Tiesiog nesuprantu kam taip skubėti?
Mačiau, kad Zayn'as
supyko, bet jis stengėsi to neparodyti. Aš paėmiau jam už rankos ir nusivedžiau
atsisėsti ant sofos.
Kai atsisėdome,
prabilau:
-Zayn'ai, nejaugi
tau taip svarbu, kad aš gyvensiu tavo namuose, kol tavęs nebus?
-Ne, žinoma, ne,-
pasakė vaidindamas, kad jis to nenori.
-Melagi tu!-sušukau
ir Zayn'as atsisuko į mane,- bet gi tu pagalvok. Aš čia gyvenčiau viena. Didelis
butas. Man būtų nejauku, gal net šiek tiek baisu.
Mačiau, kaip jis
nurimsta ir jau nebe taip pyksta. Sušvelnėjo ir jo veido bruožai.
Man nesinorėjo
gadinti tokio gražaus vakaro.
-Na, žinoma,
kartais palaistyti gėles ir pasilikti pernakvoti būtų ne pro šalį,- pasakiau.
Zayn'as nusišypsojo
ir stipriai apkabino.
-Atsargiai!
Sutraiškysi mano sargybinį!-sušukau, nes vis dar šuniuką laikiau savo rankose.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą